Jūs kaip norite ar kaip galite, be mes jau vasarojame – kasdien einame į Santaką ir ten žaidžiame ant smėlio. Jausmas, lyg būtume prie jūros. Daugumai, tai toks gėris, kad nieko daugiau nereikia dvi valandas. Taip ėmėme ir pamiršome, jog turi būti šokio terapija ir lauku į ją nesugrįžome. Užtat radome mokytojos Rasos laišką ir dovanėlę. Kaip ačiū! Bernadetai ant smėlio patogu daryti saulutes, kitiems statyti pilis, o visiems – griuvinėti ir neužsigauti. Tuo laiku, kai būname savo smėlio plotelyje, paprastai ateina Lota. Baltas minkštas debesėlis įsiveržia į vaikų būrį, griūva ant nugaros ir mėgaujasi mažų pirščiukų masažu.
Pakeliui į Santaką buvome pirkti ledų, nes kai kam eurai kišenes plėšė. Prie IKI sėdi elgetaujanti senelė. Ugnė su Saule įmetė į jos skardinę centų. Po to Bernadeta ilgai klausinėjo kodėl senelė elgetauja. Spėjau, kad gal gauna mažą pensiją.
-O tu gauni pensiją? – klausia Bernadeta. -Bernadeta, aš ne tokia sena, kaip tau atrodo. – Atsakau. Ji plačiai nusišypso ir keliaujame toliau laižydamos ledus.
Iškilus drausmės klausimams Saulė sako: – Mano mama mane labai gerai moko. Kai padarau tai, negaunu to tiek ir tiek laiko (nebepamenu ko). Gražu, kad taip myli mamą – su visom jos „bausmėm.“
Vis neatsižaviu Augustės gerumu. Penktadienį teko vieną keliautoją nešti atgal. Tai Augustė nešė žaidimų virvę ir visaip kaip man padėjo: kai reikdavo išimti telefoną ir atsiliepti ir pan. Tarp mergaičių karts nuo karto randasi įtampa kas su kuo draugauja. Penktadienį tai ypač pasijuto, nes atsirado Ugnė, kuri puikiai sutaria su Saule ir Auguste. Tačiau ši įtampa tęsėsi tol, kol atėjo Augustė, nes ji su visais draugauja.
Ugnė pasakojo, jog klasėje yra mergaitė, kuri metai kaip įvaikinta. Tuomet ėmė kalbėti apie mamą ir kaip ji nesupranta, kaip tėvai gali palikti vaikus. Užbėgau už akių sakydama, kad tokie žmonės paprastai suserga ar kas nors negerai jiems būna, kai taip padaro. Ugnė sakė, kad jos mama nesirgo, bet daug dirbo ir nenorėjo išeiti iš darbo dėl vaiko. Tuomet pasižiaugiau, kad vis tiek gerai, jog ta mama buvo, nes mes kitaip neturėtume Ugnės. Labai gerai, kad mes turime ją. Ir Ugnė visam tam pritarė.
Kita mėgiama žaidimų vietą – sūpynės ir karstynės. Ten Berandeta, Kristina ir Agnė žaidžia „Ilgo plauko“ istoriją. Kas gi būna ragana? Žinoma, kad aš. Ir tai man labiau patinka, nei vaidinti tikrą mamą: galima juokingai šnekėti ir tada mergaitėms linksma. Tikrą mamą vaidinti labiau tinka Viktorijai. Netgi labai.
Naujiena: turime dvi praktikantes iš Kauno kolegijos: Gretą ir Gintarę. Greta jau praėjo testą „Ar tu turi vaiką?“ Dar neturi. Nepaisant to, džiaugiamės, kad jos yra ir padeda mūsų vaikams slėpti lobius, palydi į gamtą, daro kitus darbus.
Pamokų beveik neruošiame, nes mergaitės ateina ir linksmai prisistato: „- Nieko neužduota, aš ir kuprinės neatsinešiau. Juk jau baigiasi mokslo metai!“ Nors yra tokių, kurie per atsiskaitymus net į centriuką neranda laiko ateiti: pvz. Margiris. Močiutė prispaudė.