Lankėmės Vaikų literatūros muziejuje. Įdomiai papasakojo porą pasakėlių. Nuostabu, kai atidaro vieną langelį, ten gyvena kokia lėlytė – herojus, atidaro kitą – vėl kažkas. Net nenuoramos tos pasakėlės klausė.
Fėja Vilmėja gamina ir lėles. Viena lėlė iš V. V. Landsbergio pasakos turi labai tikroviškus dantukus. Taip jai ir pasakiau. Tuomet fėja papasakojo, kad kai gamino tą lėlytę, galvojo, kur gauti tikroviškus dantis. Ir buvo viena mergytė, kuri dėžutėje laikė pamestus dantukus. Porą jų padovanojo Vilmėjos lėlei. Ir štai ateis ta mergaitė jau užaugusi į muziejų ir ras savo dantukus įstrigusius Uranijaus burnoje!
Paskui sekė pasaką apie Gilę ydų šalyje. Viskas buvo gerai iki fėja ėmė kalbėti apie ydas. Pati pasakė savo ydą ir kvietė visus mus pagalvoti apie savąją. Vienas vaikas pareiškė, kad neturi jokių ydų. Ir kiek vėliau paklausė ekskursijos vadovės:
-Ar tavo vardas Yda?
Kol kas tikrai sunku kalbėtis apie neigiamas savo savybes, nes turi įvykti dar daug daug daug teigiamų dalykų.

Jogailė prašė dar kada nors ją į šį muziejų nuvežti, nes ten jai „labai, labai patiko“.

O kai patekome į Kelionės į Tandadriką laivą, poros draugių buvo neįmanoma iš ten iškrapštyti. Labai norėjo likti kosmose!

Grįžę į centriuką dar vėlėme, darėme darbelius. Jie Jogailę įkvėpė pasakyti: „Jūs žinote, ko vaikams reikia“. Tikiuosi. O jei ir nežinome, tai labai norime sužinoti.