Štai ir dar viena savaitė praėjo. Link Velykų, vasaros ir kitų gerų dalykų. Pirmadienį mes vėl buvome šerti ančių, nors gal jos ir ne tokios alkanos, kai upė atšilo. Žaidėme slėpynes – geriausiai pasislėpė Augustė, Viktorija vos ją rado. Jonas su Saule taip krykštavo, kad seniai buvo aišku kurioje spintoje sėdi.
Saulė panoro įrašyti savo darbelio mokymą, bet jai pasidarė labai nedrąsu!

Pasigaminome nusiraminimo stiklainiukus – kai sudrumsti vandenyje esančius blizgučius viduje esantis žvėriukas vos matosi. Maždaug taip atrodo ir mūsų smegenys, kai esame labai susijaudinę – netoli tematome. Pratimas: kai smarkiai supyksti ar kitas stiprus jausmas užplūsta žiūrėk į tą pūgą stiklainyje ir giliai kvėpuok, tol, kol ji nurims, o tada gal jau galėsi pagalvoti kaip protingiau pasielgus…. Manau, kad ir mums rankinėje praverstų tokį stiklainiuką turėti.

Antradienį, žinoma, buvo Džiovani – „Čiuvava“. Žaidė kartu, o Viktorija surengė Šerloko Holmso vertas lobio paieškas – mokantis nuimti pirštų atspaudus. Bernadetai tai labiau patiko nei šifruoti lapelius pilnus užsislėpusių raidžių.
Trečiadienį Jonas atėjo ir paklausė kur Bernadeta – jis jai atnešė žadėtąjį Fantos buteliuką. Draugai.

Ketvirtadienį buvo smagu vien dėl to, kad vaikų buvo daugiau. Aišku, neapsiėjome be šlykščių “šlykštukų.” Juos betampant kalbėjomės apie Jėzaus erškėčių vainiką. Bernadeta paklausė kodėl Jėzui reikėjo mirti. Pasakiau, jog dėl to, kad mes galėtume nueiti į Dangų ir gyventi amžinai. Tuomet sekė klausimas kodėl mes be to negalėtume nueiti į Dangų. Atsakiau kaip žinau: nes mes – nusidėjėliai ir suaugę, ir vaikai. Ir aš ir Viktorija, ir…
Bernadeta pasipiktino:
-Aš – ne nusidėjėlė!
-Argi visada paklausai?
-Aš visada klausau! – Ir išdrožė iš kambario.
-Aha! O kai mes išbarstėm cukrų su kakava? – Pavymui paklausė Agnė.

Man tai dar viena pamoka, kad ne visada gali pasakoti teologinius dalykus įprastai. Atrodo, kad žmogiško nuodėmingumo tiesą Bernadeta priima asmeniškai vos ne – „aš – bloga“. Turiu apie ką pagalvoti. Panašiai Pirmos Komunijos pamokėlės nevyksta įprasta vaga – ypač Dievo įsakymų mokymasis su mergaitėmis iš globos namelių – ypač sunku ir graudu buvo aptariant 4-tą įsakymą: Gerbk savo tėvą ir motiną. Viena per kitą mergaitės pasakojo apie netėviškus savo tėvus. Reikia visai kito priėjimo, nes jų patirtyje – išvirkščioji Dievo įsakymų pusė – taip kaip jų buvo nesilaikoma.

Po to buvo muzikos terapija. Iki galo ištvėrė tik Jogailė.
Penktadienį patyrėme daug streso visi kartu: Angelų palėpėje lankėsi televizija – “Šventadienio mintys”. Filmavomės, meldėmės, draugavome. Ir, o varge, gaminome “šlykštukus” priešais televizijos kameras. Visos šaukia: “- Onute, Onute, man limpa! Padėkit!” Visada būna tas momentas, bet žurnalistė tuo momentu nusprendžia užduoti man gilius klausimus, ir kaip protingai ką pasakyti, kai ausis kurtina pagalbos klysmai? Tikiuos, jūsų orūs pasisakymai išsaugos Angelų palėpės gerą vardą.
Beje, Lota yra tikra mūsų palėpės gyventoja. Ji taip pat filmavosi. Operatorius liepė Bernadetai, Kristinai ir Agnei pereiti su šuniuku iš vienos klasės į kitą, o po to šiek tiek pažaisti. Ir kaip gi čia palieptam žaisti? Nesižaidžia. Tik staiga Kristina sugriebia Lotos žandus, žiūri jai į akis, užmiršta kameras ir sako:
-Lotos akys kaip mūsų trijų! Rudos!
Bet čia pat pasižiūri į priešais sėdinčią Bernadetą:
-Ne, tavo mėlynos.
Prasidėjo gyvas domėjimasis viena kitos akių spalva. Ir paaiškėjo, kad Lotos akys ne rudos, o juodos. Buvo gražu, tik to grožio operatorius neparodė.

Stebino Viktorija. Nekreipdama dėmesio į televiziją ir kitą šurmulį atsidėjusi „formavo“ lobį. Lobis buvo toks didelis, kad ir vėliau atėjusiam kiekvienam vaikui prieidavo ir sakydavo: „Ir tau yra paslėptas lobis, jeigu nori, gali susirasti“. Ir nebuvo nenorinčio.

Žavi Kristina, kuri moka skaičiuoti tik iki 20. Raidės yra 32 – kiekvienas skaičius reiškia raidę. Tai ji, mažylė, sėdi ir šifruoja: “- Čia du ir devyni?” Suprask, 29.
Jos sesė Agnė iššifruoja, surašo žodžius, bet nenori jų skaityti – bando prasisukti, bet kai nori lobio, tai turi padirbėti. Viktorijos slaptasis planas veikia!

Gera, kad atėjo mūsų paauglės Miglė su Mintaute. Seniai matytos. Dar džiugu buvo susipažinti su Jono ir Miglės broliu, vėl matyti Andrių su Linu, Daumantą ir Luką, kuris gal ateidinės, o jei ateidinės, Jonui bus smagiau ir gal …. kitiems berniukams bus daugiau prasmės ateiti….

Vakare mane staiga užpuolė mergaitės, pagriebė už rankų ir tempia laiptais žemyn viena per kitą šaukdamos:
-Tikras Dievas atėjo! Tikras Dievas atėjo! Marija! Juozapas!
Taip ir nesupratau, kas čia buvo, tik tiek, kad visa tai kažkaip susiję su atėjusiu broliu Juozapu Marija OFM.

Per Šv. Mišias teko atsakintėti į, kaip visada, gerus Bernadetos klausimus. Prisitraukia mano ausį ir klausia:
-Kas yra šlovė?
Jei kas žinot kaip atsakyti, parašykite, lauksiu.
Tada: -O kas yra Erodas?
Čia buvo paprasčiau, bet kodėl jis toks blogietis, aš nežinau.
Paskui kunigas laimino vaikus. Bernadeta ateina pas mane, oriai abiem rankom perbraukia sau per veidą ir sako: -Nedrįskit manęs niekas įskaudint, nes aš – palaiminta!
Va taip.
Po Mišių berniukai žaidė krepšinį ir buvo džiugu, kad jiems smagu būti kartu.

Nežinau ar pastebėjote, kad populiariausias žaidimas tarp mergaičių yra žaisti NAMUS. Jau jei pradeda, nebandyk nutraukti.