Sveikinu visus su dar viena Nepriklausmybės diena ir siunčiu gražiausius savaitės momentus su vaikais, kurių dažnai ateidavo tik du. Tas šiek tiek liūdina, nors manau, kad ir vienas vaikas vertas viso gėrio ir viso dėmesio ir visos Angelų palėpės ir net visų gerųjų angelų.

Pirmadienį buvo atėję didieji broliai – Skomantas ir Daumantas ir atnešė daug džiaugsmo. Daumantas nukasė ir net nušlavė Centriuko kiemą. Vakare atėjo abu ir atsivedė Lotą. Ši, žinoma, sukėlė džiaugsmo uraganą. Vaikai galėjo patirti eskimų žiemą – tikras šiaurės šuo traukė rogutes. Gaila, kad buvo tamsu ir ir visą smagumą vos galima įžiūrėti.
Didieji berniukai buvo atsakingi ir mieli: Skomantas paguodė nusiminusią Jorūnę taip, kaip niekas kitas nesugebėjome, o kai vėliau nusiminė Bernadeta, pasigavo ją ir parsinešė į centriuką ant sprando. Santakoje abu broliai rūpinosi ne tik vaikų linksmybėmis, bet ir saugumu. Taip riktelėjo dideliais balsais neiti ant ledo, kad net nepažįstamų žmonių grupė ten ropinėjusi padėkojo už rūpestį… Andriui buvo smagu, kad šį kartą buvo berniukų, su kuriais ir apie šunis galima pasikalbėti ir kąmuolį žmoniškai pamėtyti.

Taip pat žaidėme su parašiutu išsakydami savo liūdnus, linksmus ir su keletu jausmų susijusius prisiminimus (pagal matytą filmuką apie jausmus “Išvirkščias pasaulis”). Žaidimai su parašiutu paprastai baigaisi dūkimu.
Bandėme aptarti pykčio jausmą – nelabai pavyko, nebent su Auguste. Bernadeta paruošė reportažą kaip pasigaminti pykčio slibiną ir kaip jį naudoti – jei kartais norėtumėte pasigaminti priemonę pykčiui valdyti.

Vėl buvo atėjęs italas savanoris Džiovani. Jis norėjo pamokyti anglų kabos per daineles, bet dingo internetas, tad daug kalbėjomės. Bernadeta jo gal 3 kartus klausė ar jo šalyje yra našlaičių užbėgdama už akių, kad Lietuvoje jų yra nedaug. Džiovani pasakė, kad yra buvęs Afrikoje ir ten yra daugiau našlaičių todėl, kad ten šeimos didesnės ir mažiau vaistų, daugiau ligų… Tuomet Bernadeta tvirtai pareiškė, kad ji jo neišleis iš Lietuvos. Niekada. Nes Lietuvoje saugu. Po to kai žaidėme parašiutą, rūpinosi, kad Džiovani neužsigautų galvos į žemas lubas.
Andrėjos mama paklausė koks to vaikino iš Italijos vardas. Ji tvirtai atsakė: – Čiuvava!

Kristina labai gražiai rašo ir daug labiau susikaupia nei praeitais metais.

Turiu visų atsiprašyti už šlapius rūbus ir už “šlykštukus” – laukas ir “šlykštukai” teikia ypatingą džiaugsmą ir labai sunku jį užginti. Jei dar namie mažai “šlykštukų” ir norite patys juos gaminti išmokti, pažiūrėkite Bernadetos vaizdo edukaciją.
Pentadienį balos tiek Bernadetą, tiek Saulę viliojo it kokias varlytes. Sunku buvo sausas parsivesti, tai parsivedžiau šlapias. Maudymosi sezonas atidarytas. Grįžus iš lauko pasidaro labai skani duona ir visa, kas tik yra ant stalo.

Ir dar. Jonas buvo tiesiog nuostabus. Rūpinosi, kad perkurtume Šv. Kazimiero vaidinimėlį, nes „ne koks.“ Gražiai draugauja su Bernadeta – pasirūpina, panešioja, ketvirtadienį įtraukė ją į muzikos terapiją, nors ji ir nebuvo taip nusiteikusi. Arba einame namo pašėrę antis ir Bernadeta skundžiasi:
-Gert noriu, labai gert noriu.
-Galvok apie ką nors kitą, – sakau.
-Bernadeta, galvok apie skanų gėrimą- sako Jonas.
Bernadeta sudejuoja ir sustoja. Jonas sako:
-Ateik čia, Bernadeta. Paklausyk, pasitaupysiu pinigėlių ir kitą savaitę nupirksiu Fantos. Visiems nupirksim. Gerai?
-Gerai.
-O dabar einam.

Angelų palėpėje atsirado beveik tikras naujagimis: čiulpia čiulptuką, verkia tikrom ašarom, guguoja ir net kvėpuoja. Bet mums prižiūrėti nereikia, nes turi mamą Bernadetą, kartais – Saulę. Kol nebuvo leliuko namus žaisti tekdavo ir mums su Viktorija. Viktorija labiau į mamas tinka, nes man sako: “Tu būsi mama, nors…. labai jau sena.” Tačiau tinku ir aš (Onutė) kai jau nėra nieko jaunesnio…