PARAŠYKITE MUMS vgi@kaunas.caritas.lt
PASKAMBINKITE MUMS +370 616 15723
PAAUKOK

Verti švelnumo

Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! (Mk 10, 42-43a).

Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų yra ne taip! (Mk 10, 42-43a).

Popiežius Pranciškus yra tas, kuris pats gyvena šia Jėzaus mintimi ir visus mus į tai kviečia. Mes irgi sutinkame, kad pasaulio didžiūnai neturėtų mūsų engti ir rodyti galios. Tik ne visada pagalvojame, kad mes patys, paprasti žmonės, irgi esame didžiūnai, kurie kartais rodome galią mažesniems už save – ypač vaikams, ir tikriausiai norėdami vien gero. Dirbdama su globojamais ir įvaikintais vaikais daug išmokau apie mūsų visų sielų, o ypač vaikų, švelnumą ir pažeidžiamumą. Žvelgdama į šiuos vaikus supratau, kad Šventasis Raštas pilnas šios tiesos apie žmogų. Jėzus su žmonėmis, o taip pat ir su vaikais buvo švelnus ir pagarbus: romus ir nuolankios širdies.
Chrsitopher G. Petr (1992), galios demonstravimą vaikams juos auklėjant pavadino adultcentrizmu t.y kai į vaiką žiūrima vien iš suaugusiojo perspektyvos, nesigilinant į visiškai kitokį jo pasaulėvaizdį, bendravimo būdą. Tuomet vaikas vertinamas pagal tai, kaip jis įsisavina suaugusiojo gebėjimus: ji/s nėra kompetentingas, t.y. neišmanėlis; tarsi nebaigtas žmogus, taigi ir nepilnas. Vaikai auklėjami nekreipiant dėmesio į jų jausmus (ypač negatyvius), kiekvieną kartą nutikus kam nors, kas mums nepatinka, barame juos pakeltu tonu – taigi, demonstruojame galią ir teisiam – nesistengdami suprasti kaip pats vaikas mato tą patį dalyką.
Mane sukrėtė Daniel J. Siegel knyga Auklėjimas be dramų (2016), kurią, manau, turėtų perskaityti visi tėvai ir auklėtojai. Pasirodo, kad vaikai geri užaugtų reikia „begalinės atjautos“ tam, ką jie jaučia, buvimo su jais ne tik tada, kai jie linksmi, bet ir tada, kai norime juos sudrausti ir pamokyti elgtis geriau. Vaikas visada turi žinoti, kad esame jo pusėje – net tada, kai jis netinkamai pasielgė arba kai jam nustatome ribas. Remdamiesi vėliausiais smegenų tyrimais autoriai įrodo, jog vaiko smegenys yra besiformuojančios ir jie dažnai negali suvaldyti staiga juos užliejančio pykčio ar kitos stiprios emocijos. Aukštesniosios smegenys (smegenų žievė ir viršutinis smegenų sluoksnis nuo kaktos iki pakaušio) atsakingos už mąstymą, atjautą, įžvalgas ir t.t. nėra pakankamai išsivysčiusios, kad jie galėtų tai padaryti. Jų pačių jausmai juos gąsdina. Tad būtent tada, kai vaikai taip prastai ir aistringai nusiteikę, suaugusieji – didesnieji jiems labai reikalingi, kad būtų kartu ir padėtų nurimti, skatintų aukštesniųjų smegenų veiklą: ne iš aukšto įsakydami „nesiožiuoti“ ar „tuojau pat nurimti“, bet pasilenkdami taip, kad tėčio, mamos ar kito suaugusiojo akys būtų netgi ne viename lygyje su vaiko, o žemiau. Kas tai pabandė, sako, veikia. Ir tai visai nereiškia, kad pritariame vaiko motyvams – jie kartais mums gali atrodyti juokingi. Kaip žmogus, vaikas vertas išklausymo ir supratimo visai kaip ir mes, suaugusieji. Kai jis labai susijaudinęs, veikia tik žemesniosios, vadinamosios reptilinės smegenys (esančios tarp nosies kaulo ir kaklo bei smegenų kamienas – atsakingos už instinktyvias reakcijas). O jos siunčia signalą: bėk, pulk arba sustink. Todėl minėtoje knygoje sakoma – bardami įtūžusį vaiką baksnojate driežą ir, beje, šiam mūsų barimui vadovauja tos pačios reptilinės smegenys. Jokio ilgalaikio poveikio.
Garsusis vaikų auklėtojas kunigas Šv. Jonas Bosko tai suvokė be šios knygos įžvalgų dar 19 a., kai studijos apie vaikystę dar tik prasidėjo. Jam užteko Evangelijos:
Kur kas yra lengviau supykti, nei susilaikyti, lengviau vaikui grasinti nei įtikinti; net pasakyčiau, jog mūsų nekantrumui ir puikybei kur kas parankiau užsispyrėlius nubausti nei pataisyti, kantriai ir švelniai pakeliant jų silpnybes.
Elkimės tarsi jiems patarnautume, kaip elgėsi Jėzus, kuris atėjo paklusti, o ne įsakinėti; gėdykimės net pasirodyti vadovais, o vadovaukime tik siekdami jiems kuo geriau patarnauti.
Jie mūsų vaikai, todėl taisydami jųjų klaidas padėkime į šalį bet kokį pyktį, arba bent jau susitvardykime taip, tarytum būtume jį visiškai užgesinę. Tegul širdyje nebūna susierzinimo, akyse paniekos, lūpose – įžeidimų, šiuo metu būkime gailestingi, turėkime vilties dėl ateities, kaip dera tikriems tėvams kuriems iš tiesų rūpi vaikus pataisyti ir ugdyti.“ Valandų liturgija III, 2015, psl. 1211-1212
Jonas Bosko auklėjo našlaičius, o tai turėjo būti šiek tiek sunkiau, nes tai buvo jaunimas patyręs traumines patirtis. Jų jaunos smegenys gavo žiną, kad pasaulis yra bloga vieta gyventi ir, galbūt, jie patys yra beverčiai ir verti tik blogų dalykų. Taip nutinka su vaikučiais, kuriuos skriaudžia ir/ar palieka tėvai. Jei jau šeimoje mylimam vaikui reikia begalinės užuojautos ir jo jausmų supratimo, tai juo labiau to reikia globojamam ar įvaikintam vaikui. Įvaikintas arba globojamas vaikas gali būti šešerių, bet jo emociniai poreikiai – trejų metų amžiaus. Psichoterapeutė D. Lender sako, kad globėjai ir įtėviai dažnai turi klausti: koks iš tiesų yra mano vaiko amžius? Ir atliepti būtent šiuos jo poreikius, o ne tuos, kurie turėtų būti pagal chronologinį amžių. Šių vaikų žemesniosios smegenys turi negatyvių prisiminimų tad toks vaikas „ant lygios vietos“ gali sureaguoti tarsi reptilija – pulti, sustingti arba pabėgti, nes tuo metu kažkas priminė grėsmingą situaciją, kurioje jis jautėsi bejėgis ir žūstąs.
Jei demonstruosime galią ir būsime didžiūnai siekiantys greitų rezultatų, tiksliau, didieji ropliai – dinozaurai, greit nusivilsime. Bet jei ne, jei gyvensime Evangelija, išmoksime atjausti vaiką ir leisime jam emociškai augti bei pasivyti savo bendraamžius. O jie tikrai pasiveja, jei tik yra kas jų palaukia. Labai svarbu, kad šiuos vaikus suprastų ir mokytojai, atjaustų ir palauktų. Antraip, traumines patirtis išgyvenusiam vaikui mokykloje bus keliami reikalavimai (lyg jis būtų jų nepatyręs) gali atimti paskutinius pasitikėjimo savimi ir savivertės likučius. Ir čia – ak! Mūsų švietimo sistema! Nepanašu, kad ji būtų pasiruošusi matyti individualų vaiką. Jau girdžiu priekaištus – tai prabanga, dideli krūviai, nėra laiko. Taip, bet taip neturi būti. Žmonių sielos yra švelnios, trapios ir pažeidžiamos, reikalingos begalinės atjautos ir rūpesčio, viso dėmesio. Tiesiog taip yra, o su tikrove reikia skaitytis.

Parengė vaikų užimtumo koordinatorė – pedagogė Ona Vitkauskaitė MVS

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.