PARAŠYKITE MUMS vargdieniu@gmail.com
PASKAMBINKITE MUMS +370 616 15723
PAAUKOK

Vaikų reakcijos į traumines patirtis

Visi tėvai stengiasi apsaugoti savo vaikus nuo traumuojančių įvykių, tačiau dažnai daug kas nuo mūsų nepriklauso ir vaikai vis tiek susiduria su traumomis. Traumos gali būti gamtinių stichijų (tokių kaip žemės drebėjimas, audros) ar žmogaus sukeltų tragedijų (terorizmo atakos, psichologinis smurtas, priekabiavimas) pasekmės. Žinoma, kad vaikai yra priskiriami prie aukščiausios rizikos grupės žmonių, kurie susidūrę su traumuojančiomis patirtimis patiria stiprius emocinius sunkumus. Dėl šios priežasties svarbu suprasti, kaip traumos ir nelaimingi atsitikimai veikia vaikus ir kaip mes galime skatinti jų gijimo procesą. Kuo greičiau imamasi gydyti traumas patyrusį vaiką, tuo pasiekiami geresni rezultatai. Jei traumuojančias patirtis patyręs vaikas sulaukia suaugusiųjų palaikymo ir pagalbos, susiformuoja reikalingi įgūdžiai, kurie padeda pozityviai susidoroti ir įgauti atsparumą trauminėms patirtims. Norint padėti vaikui, pirmiausia svarbu atpažinti, kaip ir kokios potrauminės reakcijos atsiranda. Šiame straipsnyje pristatomos dažniausiai pasireiškiančios vaikų trauminių patirčių reakcijos.

Pasikartojantis įvykio išgyvenimas

Trauminio įvykio pasikartojantis išgyvenimas gali pasireikšti keletu būdų: nepageidaujamomis mintimis, grįžimu į trauminį įvykį, sekinančiais prisiminimais apie traumas ar nelaimes. Šios mintys ir vaizdiniai gali išnirti susidūrus su traumą primenančiais garsais, vaizdais ir kvapais, tačiau būna ir taip, kad jos atsiranda be jokių aiškių priežasčių. Vaikai nepageidaujamus vaizdinius ir mintis gali išgyventi net ir labai stengdamiesi juos pamiršti.

Vaiko nepageidaujamos mintys ir vaizdiniai gali atsispindėti jo elgesyje. Maži vaikai savo traumines patirtis gali išreikšti žaidimu: kartodami veiksmus, kurie atsitiko traumos ar nelaimės metu. Pavyzdžiui, vaikai gali pastatyti ir vėliau sugriauti blokinius pastatus, kuriuos matė žemės drebėjimo, bombardavimo, gaisro metu. Jie gali pakartotiniai apsimetinėti gelbėtojais arba konstruoti Lego žmogeliukus su trūkstamomis kūno dalimis.

Klausimai ir istorijos

Taip pat vaikai gali pakartotinai pasakoti istorijas apie traumas arba vėl ir vėl klausinėti tų pačių klausimų, kuriais užkoduojami nemalonūs, baisūs vaizdiniai. Tokios vaikų istorijos ir klausimai dažnai sutrikdo suaugusiuosius bei sukelia jiems nemalonius jausmus (tai yra natūrali žmogaus reakcija į skaudžią temą, todėl reikia stebėti savo emocijas ir jausmus bei priimti juos kaip natūralų atsaką).

Miegas

Po trauminių įvykių dažnai pasireiškia miego sutrikimai, kai vaikai arba negali užmigti, arba užmigę išbunda nuo košmarų. Košmarų turinys gali būti tiesiogiai susijęs su trauminiais įvykiais arba neturėti aiškaus ryšio su tuo, kas įvyko.

Baimės, rūpestis ir nerimas

Nerimas dažnai pastebimas traumas patyrusių vaikų elgesyje. Jis dažnai pasireškia specifinių baimių atsiradimu arba padidėjusiu nerimu būti atskirtiems nuo tėvų/ įtėvių. Taip pat nerimas gali kilti dėl to, kad vaikas negali prisiminti visų įvykio detalių ir prisimena jų tik dalį. Užmarštis yra gana dažna reakcija į trauminę patirtį. Prarasti prisiminimai gali grįžti, kitais atvejais jie visiškai išnyksta.

Kaip nerimas, taip ir baimė dažnai pasireiškia traumas patyrusių vaikų elgesyje. Šios baimės dažnai yra tiesiogiai susijusios su įvykiu, pvz., stabdymo garso baimė primenanti autoavariją, triukšmo baimė primenanti šaudymą, sprogimą, sirenų baimė, kurios pasigirdo iš karto po traumuojančio įvykio. Tačiau baimės kartais gali būti visiškai nesusijusios su traumuniais įvykiais. Vaikai dėl nepaaiškinamų priežasčių gali pradėti bijoti šunų, vabalų ar kelionės į naujas, nepažįstamas vietas. Mažamečiai netgi gali pradėti bijoti tam tikrų savo minčių arba veiksmų, nes mano, kad jie iššaukė traumuojantį įvykį. Taip pat jie gali jaudintis, kaip jų poelgiai galėjo paveikti kitus, todėl namuose ar mokykloje dažnai stengiasi elgtis idealiai. Nerimas, kad jie gali nuliūdinti kitus, didina jų streso lygį.

Taip pat vaikams nerimas gali pasireikšti dėl netekčių. Šis netekties jausmas gali būti susijęs ne tik su materialiais/apčiuopiamais daiktais, kurie gali būti sugadinti tam tikros nelaimės metu (asmeninė nuosavybė, šeimos asmeniniai daiktai, namai), bet ir dėl nematerialaus turto. Tai yra baimės negebėti įsitraukti į veiklas, į kurias būdavo lengva įsijungti prieš traumuojantį įvykį, baimė negebėti sugrįžti į savo rutiną, nesugebėti žaisti su draugais ir panašios.

Vaikai gali išgyventi ir nerimauti dėl savo saugumo, nes trauma gali sukrėsti vaiko saugumo ir pasitikėjimo kitais suvokimą. Jie gali nerimauti dėl savo ir savo šeimos, draugų bei mokytojų saugumo.

Tam tikrų daiktų ir veiklų vengimas

Vaikai dažnai siekia išvengti daiktų ir veiklų primenančių nelaimę: vengia vietų, kuriose įvyko nelaimė (mokyklos žaidimo aikštelių, aukštų pastatų, langų t.t.). Įvykus traumuojančiam įvykiui vaikų vaizduotė taip pat reaguoja: jie gali pasitelkti vaizduotę ir klaidingai suvokti traumuojantį įvykį bei jo priežastis, todėl vaikai gali pradėti vengti iš pažiūros visiškai nesusijusių veiklų. Pavyzdžiui, jei jie žaidė tam tikrą žaidimą trauminio įvykio metu, gali pradėti vengti šio žaidimo. Kai kurie vaikai gali pradėti vengti nešioti panašius rūbus, kuriais buvo apsivilkę traumuojančio įvykio metu. Jie gali pradėti vengti televizijos, jei matė laidą ar pranešimą, apibūdinantį tą traumuojantį įvykį, kuris juos paveikė.

Apatija ir sustingimas

Apatija ir sustingimas gali būti apibrėžiami kaip džiaugsmo praradimas veiklose, kurios anksčiau teikė pasitenkinimą ir džiaugsmą. Vaikai gali prarasti norą žaisti tai, kas jiems ankščiau suteikdavo daug laimės. Taip pat po traumos vaikai gali demonstruoti emocinį „sustingimą“. Jie gali nustoti šypsotis, gali sutrikti jų prieraišumas ir ryšys su tėvais, gali nustoti rodyti pyktį, susierzinimą ir iš esmės visos emocijos tarsi pradeda nykti, silpnėti. Taip pat vaikai pradeda išreikšti norą likti vieni. Jie nori atsiskirti nuo draugų arba rodo sumažėjusį norą bendrauti su jais. Įsitraukimas į kitas veiklas, kurios anksčiau teikė džiaugsmą, pradeda nedominti.

Ypač didelio prieraišumo atsiradimas

Dėl traumos maži vaikai gali pradėti reikšti labai didelį prieraišumą tėvams, globėjams ir mokytojams. Dėl to vaikai gali kaip įmanydami priešintis eiti į mokyklą ir stengtis savo tėvų nepaleisti iš akiračio. Tokioje situacijoje tėvai gali pastebėti, kad beveik neįmanoma atrasti bent minutės vienumos. Mokykloje vaikai gali darytis vis labiau prisirišę prie mokytojos, reikšti norą nuolat kalbėtis ir visada būti šalia. Toks elgesys byloja apie nerimą atsiskirti. Vaikai gali manyti, kad toks veiksmas (buvimas atskirai nuo tėvų) gali iššaukti nelaimes sau ir artimiesiems.

Susierzinimas

Susierzinimas gali būti nemigos, dirglumo, pykčio protrūkio ar dėmesio koncentravimo trikdžių pasekmė. Tokiems vaikams dažnai pasireiškia padidėjęs pastabumas pavojaus atveju (hipervigilumas), jie dažnai atrodo įsitempę, laukia, kada kas nors atsitiks Jie perdėtai reaguoja į išgąstį ir bet koks didesnis triukšmas gali iššaukti perdėtą dirglumą.

Nuotaikų kaita

Irzlumas, pyktis, pykčio priepuoliai, užsispyrimas ir užsisklendimas gali pasireikšti dėl mažiausių smulkmenų. Gali padažnėti barniai su draugais, nepaklusnus ir nemandagus elgesys. Vaikai gali pradėti elgtis neatsargiai. Mažamečiai gali pradėti bandyti namų taisyklių, namų darbų, darbo mokykloje ir namuose ribas.

Kai kuriose situacijose ne tik vaikai, bet ir tėvai ar mokytojai gali būti paveikti to paties traumuojančio įvykio, todėl jie taip pat gali išgyventi sunkius jausmus bei jausti įtampą. Vaiko nuotaikų pasikeitimai gali būti dar viena tėvų ar mokytojų streso lygį kelianti priežastis. Todėl labai svarbu bandyti suprasti savo emocijas, įvertinti savo psichologinę būseną, nes ji gali paskatinti priimti neteisingus sprendimus, kurie tik pablogins situaciją.

Dėmesio sutelkimo problemos

Traumą patyręs vaikas gali pamiršti padaryti namų darbus ar jų neužbaigti. Dėmesio išlaikymo gebėjimas pamokoje taip pat gali suprastėti. Kita trauminės patirties pasekmė gali būti hyperaktyvumas ir nesukoncentruota energija. Dėl visų šių priežasčių gali nukentėti mokymosi pasiekimai ir jų rezultatai.

Somatiniai nusiskundimai / skausmai

Tokie somatiniai nusiskundimai kaip galvos skausmas, pilvo skausmai, pykinimas, labiau reiškiasi mokyklinio amžiaus vaikams ir nėra būdingi ikimokyklinio amžiaus vaikams.

Regresyvus elgesys

Traumos poveikis vaikui gali pasireikšti regresyviu elgesiu ar jau įgytų įgūdžių praradimu. Tokio elgesio pavyzdžiais gali būti šlapinimosi problemos, net jei prieš traumą vaikas gebėjo laiku ir tvarkingai nueiti į tualetą. Labai maži vaikai vėl pradeda norėti čiulptuko arba buteliuko. Taip pat gali regresuoti kalbos gebėjimai (vaikas gali grįžti prie kūdikių kalbos). Maži vaikai gali norėti kad tėvai ar mokytojai juos valgydintų, padėtų plautis rankas, apsirengti. Apibendrinant regresyvų elgesį traumą ar traumas patyręs vaikas, gali pradėti elgtis kaip elgėsi prieš du, tris, keturis metus.

Tėvai turi suprasti, kad toks elgesys yra tik trauminės patirties pasekmė ir jį priimti kaip normalią potrauminę reakciją. Jei vaikas savo elgesiu rodo, kad jam reikia pagalbos, kad ir atliekant elementarius veiksmus, reikėtų jam padėti. Palaikymas turėtų padėti greičiau grįžti prie jau įgytų įgūdžių.

Grubūs žaidimai ir kalbėsena

Tokia reakcija gali atsirasti, jei už vaiko traumą yra atsakingas kitas žmogus. Vaikai tokiu elgesiu demonstruoja norą atkeršyti. Jie gali pradėti reikšti įžeidžiančias ir negatyvias idėjas apie žmones ir jų grupes. Žaidžiant jie gali šias idėjas integruoti į savo žaidimą su kitais vaikais, jų žaidimai gali tapti agresyvesni ir destruktyvūs, kitiems vaikams keliantys diskomfortą.

Šios reakcijos yra pripažįstamos kaip dažnai pasireiškiančios po trauminių įvykių ir atpažintos daugelio traumas patyrusių vaikų elgesyje. Žinoma, nereikia manyti, kad kiekvienas vaikas potrauminiu metu išgyvens visas šias reakcijas, tačiau tai yra dažniausiai pasireiškiantys simptomai. Be to kiekvieno vaiko reakcijų intensyvumas gali skirtis. Pasireiškus potrauminėms reakcijoms, reikia prisiminti, kad jos silpnėja ir išnyksta, tiesiog tam reikia laiko ir suprasti, kad kiekvieno vaiko gijimo procesas yra skirtingas tiek laiko atžvilgiu, tiek viso proceso eiga.

Parengė Viktorija Bendaravičiūtė-Kalinauskienė

Remtasi Ph.D. Robin H. Gurwitch ir M. Ed. Anne K. Messenbauch

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.