Paprastai sakome, kad valią reikia ugdyti, maži vaikai neturi stiprios valios, tačiau dalis vaikų būna būtent tokie – valingi, tvirti ir atkaklūs nuo pat mažens. Taigi kaip atpažinti tokius vaikus ir kuo jie yra ypatingi? Apie tai psichologė Kristina Ušackienė kalbina psichologę, dviejų vaikų mamą Lina Ulčinienę.

Ar gali papasakoti kas tave paskatino domėtis vaikais kurie turi stiprią valią ir yra kitokie?

Ši tema jau daug metų sukasi mano galvoje. Pati esu dviejų vaikų mama, turiu draugių, kurios dažnai dalinasi savo iššūkiais ir taip pat esu psichologė-konsultantė. Domiuosi su kokiais iššūkiais tėvai susiduria bendraudami su vaikais ir ugdydami juos. Dažnai girdėdavau iš savo draugių, klientų, taip pat ir savo patirtyje matydavau, kad vieni vaikai, kai, pavyzdžiui, jiems sakai eiti miegoti, paklūsta, o kiti visiškai ne ir tai gali išsirutulioti iki didelių debatų bei ginčų. Paprastai, šių vaikų žodis turi būti paskutinis, jie tarsi viskuo nepatenkinti, greit supyksta, tokie vaikai linksta prie stiprios valios vaikų apibudinimo. 

Ar galėtum dar šiek tiek apibūdinti, tai kas gi yra tas stiprios valios vaikas, kaip jis atrodo kitų akimis?

Svarbiausia, kad tėvų, mokytojų ar senelių akimis tai dažniausiai atrodo nepaklusnūs vaikai. Jie atrodo kaprizingi, nemandagūs, tiesiog vaikai, kurie bet kokia kaina nori valdžios ir kontrolės.

Taigi, daugelis tokius vaikus apibūdina negatyviai. Kaip suaugęs žmogus jaučiasi augindamas tokį vaiką ar ugdydamas jį mokykloje?

Tėvams tai yra didžiulis iššūkis, kadangi dažniausiai jie augina vaiką, kuris greitai nepasiduoda  reikalavimams ar tam tikrai tvarkai, taisyklėms. Suaugusieji dažniausiai ieško vienos metodikos: galbūt aš jį turiu labiau išklausyti; gal anksčiau reikia jį migdyti. Taip pat dabar yra labai populiarūs ir efektyvūs „Step“ mokymai, kurie aiškina apie pasirinkimus. Šis metodas yra labai efektyvus, jei jį taikom ilgesnį laiką, atkakliai ir pastoviai, o greit sustabdžius nepasiekiami rezultatai. Tokie vaikai nepradeda paklusti per trumpą laiką, jiems reikia pastovumo. Jeigu turim ryšį su vaiku ir jį mylim, darom viską kas jam geriausia, natūralu, kad tikimės iš jo paklusnumo, pasakom ką dabar reikia jam daryti – ruošti pamokas, eiti miegoti ar valgyti. Kai tu sulauki pastovaus pasipriešinimo, labai pervargsti, pradedi galvoti, kad tu kažką ne taip darai ir galiausiai nusivili savimi, pasiduodi. Galvoji mano vaikas negeba paklusti ir nuleidi rankas.

Iš vienos pusės tu, kaip suaugęs žmogus, žinai, ko tu nori savo vaikui, nori  jį išauklėti gerą dorą žmogų, stiprią asmenybę ir kartu jauti, kad vaikas nepasiduoda tam auklėjimui. Kai tu pradėjai domėtis šia tema, gal tau kilo minčių apie patį vaiką, kas čia vyksta su juo?

Taip, pradžioje buvo daug pamąstymų. Iš pradžių galvodavau gal būt nėra tinkamo ryšio tarp tėvų ir vaiko. Po to matai, kad tėvai deda visas pastangas ir tikrai suteikia tą mylinčią erdvę. Man asmeniškai skaitant įvairią literatūrą, kalbantis su daug žmonių, kirbėjo klausimas iš kur toks vaiko pasipriešinimas? Atsitiktinai draugai rekomendavo paklausyti seminaro apie stiprios valios vaikus, kuriame kalbėjo daktarė Kathy Koch iš Amerikos, ir ji įvardijo bei tiksliai atsakė į mano klausimus. Sužinojau, kad būtent stipri valia kai kuriems vaikams, yra kaip duotybė ir jie ją turi jau nuo mažens, ji nėra išugdoma. Kol jie yra mažiukai tai yra labai nepatogu, kelia didžiulius iššūkius mums ir mes esam nepatenkinti, kai jie prieštarauja, tačiau kai jie išauga, mes žavimės tomis savybėmis, žavimės kai žmonės turi stiprią valią, kai užsibrėžę siekia savo tikslo. Kai mažas vaikas tau nuolat prieštarauja, tu nemanai, kad čia stipri valia, tu nori tai kuo greičiau pakeisti.

Taigi pamatyti, kad tai yra ne prieštaravimas, o vaiko valios pasireiškimas, padėtų suprasti, kad čia reikia mano kantrybės. O kuo stipri valia skiriasi nuo paprasto vaiko kaprizo? 

Kaprizas dažniausiai yra tam tikras etapas vaiko gyvenime. Dviejų, trijų metų krizės, kai vaikas taip pat prieštarauja irgi yra jo valios stiprinimas, bet šie etapai praeina. Stiprios valios vaikas, pastoviai prieštarauja ir tai yra nuolatinė jo išraiška. Vaiko smegenys taip sukurtos, kad jis įsitvirtina siekdamas valdžios, kontrolės. Tėvų iššūkis – išlaviruoti ir uždėti ribas kada tai galima daryti ir kada ne. Tėvams iššūkis, kaip išugdyti vaikus nesulaužant jų, ir patiems nepasiduodant. Dar galėčiau pridurti, kad neseniai diskutavau su viena kolege, ir ji sako, kad su jos asmeniniu, biologiniu vaiku, diena iš dienos yra prieštaravimas, ginčijamasis ir vedimas debatų, tai vyksta ne kelis mėnesius ar metus. Ji savo berniuką augina jau 9 metus ir tai vyksta diena iš dienos.

Aš kartais girdžiu iš tėvų, kad „neįmanoma susitarti“ su tokias vaikais.

Taip, pritrūksta tėvams argumentų, kodėl tam tikras veiksmas yra teisingas ir kodėl reikia tai daryti. Niekaip negali susitarti, nes jiems  nesvarbu kas teisinga, kas ne, jiems tik svarbu, kad jie turi pasipriešinti ir laimėti.

Tai vyksta tikriausiai automatiškai ir nesąmoningai. Mes kaip tėvai sakom tam tikrus nurodymus savo vaikams, ką kada daryti, dabar laikas dantis valytis, dabar miegoti ir toks vaikas išgirdęs tokį pasakymą automatiškai ims priešintis vien todėl, kad jis nepriima įsakymų.

Taip, labai tiksliai apibūdinot.

Tai tampa tikrai didžiuliu iššūkiu. Mes negalime taip palikti vaiko augti, mūsų kaip tėvų pareiga yra nukreipti vaiką ir nubrėžti tam tikras ribas. O nuo kokio amžiaus jau galime pastebėti tam tikrus požymius, įtarti, kad šitas vaikas turi stiprią valią ir ją atsinešė, kaip Dievo dovaną?

Kalbant apie mano asmeninę patirtį, savo vaike šiuos veiksnius jau galėjau matyti nuo šešių mėnesių. Vaikas labai aiškiai žinojo, ko jis nori. Man kilo klausimai – kodėl, kaip gali taip kūdikis elgtis? Mums ir aplinkiniai sakydavo, kad jūsų vaiko valia stipresnė, nei jūsų su vyru kartu sudėjus. Dažniausiai tikrai jau gali atpažinti, kai vaikas geba kognityviai mąstyti ir argumentuoti, nuo 6-7 metų, bet ir iki tol galit matyti tam tikrus aspektus.

Suprantu, kad tiksliai pasakyti yra labai sunku, kol vaikas yra mažas, atrodo, gal jam dantys dygsta, ir kažkas negerai, gal serga, gal keičiasi ritmas, ir daug tų požymių galim pamatyti jau pasižiūrėję atgal.

Taip, su vaiko augimu požymiai tik stiprėja, nes jis natūraliai įgauna daugiau žinių, supratimo apie tėvus, kaip gali juos nugalėti, labiau pažįsta tėvų silpnas vietas. Gali pajaust kaip stiprėja asmenybė.

O koks tų vaikų jausmų pasaulis, ką galėtum apie tai pasakyt?

Pavyzdžiui, pasakote vaikui, jog laikas miegoti ir vaikas pasipriešina, galiausiai tokių debatų metu jūs pradedate natūraliai prarasti kontrolę, kelti toną, šaukti. Jūs susierzinate, o vaikas galvoja, kad aš nugalėjau, laimėjau šią kovą. Nes kai suaugę supyksta ant šių vaikų, jiems tai yra kaip jų jėgos patvirtinimas. O jūs kaip tėvai galvojate, kaip aš atėjau iki tokios situacijos, aš tikrai ne tas, kuris greit supyksta. Šioje situacijoje tėvai turėtų „išjungti“ savo jausmus, sakant, kad laikas dabar eiti miegoti, reikėtų naudoti sugedusios plokštelės metodą, kartoti tą pačią frazę ir nereaguoti ką vaikas jums sako, nes jūs pralošite.

Išjungti jausmus, ne ta prasme, kad tapti bejausmiu, ir visiškai šaltai kalbėti, bet tarsi neišsiprovokuoti iš vaiko pasipriešinimo, kas manyje gali sukelti pyktį, susierzinimą. Aš turiu išlikti kantrus, nuoseklus, ir labai tvirtai paaiškinti, kad jau laikas miegoti.

Tokioje situacijoje vaikas gali jums 20 kartų sakyti, kad nemiegos, bet jūs turite tiesiog išmokti kartoti frazę, kol vaikas pasiduoda ir paklūsta. Ir šioje vietoje gan sunku ištverti, nes tai yra gan ilgas procesas.

Ko apskritai galima tikėtis? Vis tiek norisi rezultato, jausmo, kad pavyksta. Ar yra kažkoks progresas kai jauti, kad vaikas vis tiek pasiduoda ir vyksta auklėjimas.

Anot teorijos, progresą turėtumėte pamatyti per savaitę, jei sugebat nesupykti ant vaiko tokiose iššūkių keliančiose situacijose ir pastoviai brėžti ribas. Mums toks vaikų elgesys nepatinka ir kyla visokiausių emocijų, bet mes turim vis tiek mylėti vaiką, išlaikyti tą teigiamą požiūrį, būti nuoseklūs. 

Kas gali padėti tėvams atlaikyti vaiką kuris nuolat bando tas ribas?

Pirmiausia, auginant šiuos vaikus būtinai reikia turėti palaikymo komandą, tai galėtų būti seneliai, draugai. Taip pat reik užsiimti veiklomis, kurios jums leistų pailsėti, pavyzdžiui, sportas, dainavimas. Be to, būtina suvokti, kad tai yra jūsų vaiko duotybė ir poreikis. Svarbu suteikti progų kai vaikas gali laimėti, bet teigiamuose dalykuose, leisti pasirinkti tam tikrus dalykus, kur jis iš tikrųjų gali tai padaryti.

Pavyzdžiui, mes neleidžiam rinktis ar eiti į lauką ar ne, bet leidžiam pasirinkti kokią kepurę ar striukę vilktis ir pan.

Taip, yra sričių kur jis neturi pasirinkimo ir reikia laikyti ribą, o kitose situacijose gali pasirinkti ir reikia skatinti tai daryti. Jis auga pagal suaugusių žmonių principus. Tą patį girdžiu ir iš draugių bei klienčių, šie vaikai mąsto kaip suaugę ir su jais neišeina kalbėtis kaip su vaiku. Suaugusiųjų pasaulyje pasirinkimas yra vienas iš svarbiausių dalykų, bet taip pat svarbu leisti suvokti ir pasirinkimo pasekmes.

Ir vis dėlto kas gali nutikti, jei vaikas negauna teigiamo požiūrio į savo stiprią valią. Jei tėvai neatpažįsta ir elgiasi kaip su prieštaraujančiu, nepaklusniu vaiku, jį dažnai bara, baudžia?

Taip, gali atsirasti daug baudimų, tėvai gali sunkiai valdytis. Girdėjau atvejį, kad vaikas pasidarė labai baikštus, įbaugintas. Ar mes norim iš vaiko užauginti robotą, ar norim, kad jis išmoktų pasirinkti, kas teisinga, kas ne. Tokioj šeimoj tėvai pasidaro pastoviai orientuoti į problemą, gali girdėti iš šono, kad juos reikia mušti, negalima duoti jokių pasirinkimų. Mamos jaučia, kad niekas netinka, jų savivertė smunka. Čia labai svarbu tėvams tikėti, kad jie kažką daro gerai. Taip pat turime pastebėti šių vaikų gerą elgesį, ne tik blogą, nors kažką gero pastebėti kartais būna labai sunku. Vaikas keičiasi meilės atmosferoje.

Kalbant apie stiprius vaikus tikriausiai galima atrasti kažkokių pozityvių momentų, kuriais galima pasidžiaugti.

Jei pats esi pozityvus, nori matyti gerus dalykus, tai jų tikrai atrandi. Sudėtingiausia yra, jei labiau linkęs lyginti save su kitais ir nori, kad vaikas būtų patogus ir lengvas tau pačiam. Šie vaikai tikrai turi daug gerų savybių. Jei jie pajaučia, kad tu juos besąlygiškai myli, tada jie dėl tėvų gali padaryti viską. Šie vaikai dažniausiai yra labai protingi, turi gerą loginį mąstymą ir jeigu jiems nesuteiksi galimybių išreikšti tą logiką teigiamai, jie gamins ginklus.

Aš atsimenu vieną pavyzdį iš savo patirties, teko vasarą vesti vaikų stovyklą ir buvo vienas berniukas, kuris nuolat bandė ribas. Jis turėjo stiprias lyderio savybes, bet iš pradžių jis jas naudojo negatyviai. Bet pavyko jį nukreipti į pozityvią lyderystę. Man labiausiai įstrigo, kad stovyklos pabaigoje, jis padėkojo, kad mes visas šias dienas ant jų nešaukėme… Greičiausiai tie vaikai pripratę, kad ant jų nuolat šaukiama.

Taip, šaukimas nieko nepasako, vaikai norėtų, kad jiems paaiškintų, o ne šauktų, o mes dažnai neturime tam kantrybės. Gera mintis yra nufilmuoti vaiką tam tikrose situacijose ir tada jam paaiškinti, koks  elgesys yra atstumiantis. Pastoviai reikia paaiškinti kokio elgesio tu tikiesi, kas patinka, formuoti sakinius per teigiamą pusę, pasakant ne ko negali daryti, bet ką gerai padarai. Ir nepriimti savaime vaiko gero elgesio, o padėkoti jam, pasidžiaugti ir taip ji įtvirtinti.

Tokie vaikai yra labai atkaklus, lengvai nepasiduoda ir mėgsta riziką. Kai vaikas mažas tos savybes mus erzina, bet kai išauga, jie išauga į tuos lyderius, kurie nepasiduoda. Kai jie bus 14 metų ir iš jų tyčiosis, jie nepasiduos. Jie taps puikiomis mamomis, teisėjais, politikais, kurie laikysis savo vertybių.

Labai jums ačiū už pasidalinimą. Šiandien mes kalbėjomės apie stiprios valios vaikus, kad ta valia yra Dievo duotybė ir vaikas bei tėvai negali jos pakeisti.

Parengta pagal Marijos radijo laidą „Aktualijos“ (2018 12 13)

Straipsnį parengė Modesta Paklonskaitė