2020 m. rugpjūčio 17- 28 d. vyko stovykla „Atrask savo talentą!“
Baigiantis dienai pildydavome savo stovyklos dienoraštį ir vienas kito talentų pinigines – jei pastebėdavo draugo gebėjimą, reikėdavo tai užrašyti ant „talento“ ir jam jį padovanoti.
Viktorija pagamino tokį talentų ratą, kuris padėjo vaikams susipažinti su įvairiais gebėjimais. Vaikai paeiliui jį suko ir ties kuriuo ratas sustodavo, pasiaiškindavo ką tas gebėjimas reiškia. Taigi, vieną dieną ateina Ugnė ir sako: – Pasukau ratą tris kartus ir jis visus tris kartus sustojo ant „organizatorius“. Sakau jai, kad ji tikrai šį talentą turi, be jokios abejonės. Tik reikėtų organizuoti taip, kad visiems gerai būtų… O Ugnė sušunka: „-Bet juk tada nebus jokio INTENSYVO!“
Berniukams ir Viltautei patiko žiūrėti filmukus apie išradėjus, keliautojus. Matas su Vilium abu gerai sutarė ir abu manė, kad galbūt mokslininko karjera būtų ne pro šalį. Šitie vaikai turi skirtingą, bet žavų jumoro jausmą. Einam su Matu susikabinę ergoterapijos užsiėmimui nupirkti priemonės, o jis uždainuoja: „Ir einam mes su Knysliuku….“ Tik pamanyk, koks Knysliukas!
Viltautė atsinešė plastikiniame kibirėlyje sudžiūvusių vorų ir voratinklių pataluose prikibusių jų kiaušinių. „-Aš būsiu ūkininkė“- sako. Bet tik pažvelkite į jos arkliuką – galėtų ir dailininke būti – jos dvasios jokie šablonai nevaržo.
Mergaitėms dar neatsibodo žaisti namus. Kartą įėjau į tą kambarį kur jos žaidė, o Ugnė mane varo: ‘Išeik, išeik, čia mes žaidžiam šeimą, labai rimta, skyrybos, viskas!“
Antrą stovyklos savaitę susirgo kolegė Viktorija, ir buvo neramu – kas dabar bus? Bet Viešpats mus laimino ir duodavo puikių minčių. Netyčia sutikau kunigą Martyną, papasakojau apie stovyklą ir jis pažadėjo už mus melstis bei padovanojo miros aliejaus iš Šventosios Žemės, kad palaiminčiau vaikus. Kita diena sutapo su pasakojimu apie karalių Dovydą, kuris iš pradžių buvo piemuo, o vėliau buvo pateptas karaliumi. Vaikai mielai leidosi palaiminami kas rytą kaip Karaliaus sūnūs ir dukros. Paskutinę dieną Kristina su Vaidu ir mane palaimino. Taip ir vaikščiojome per dienas kvepiantys mira. Iš kart po pasakojimo apie Karalių Dovydą ir Galijotą išėjome į Santaką – o ten – vokiečių turistai užsisakę viduramžių karių edukaciją apie jų ginkluotę. Mes galėjome žiūrėti nemokėdami nė cento. Vos juos pamatę, vaikai man vienas per kitą sako: „Čia kaip tas didelis (Galijotas)!“… Berniukams tai buvo nuostabiausias reginys – išbuvo iki galo.
Kolegės iškritimas mane paskatino griebtis niekad nepabostančio užsiėmimo, kurio jau seniai nedarėme – slaimo gamybos, nes jei niekas neveiks, šitas visuomet suveiks! Ir tai atnešė daug laimės. Kristina savo dėkingumą išreiškė sakydama: „Onutė pati geriausia vienuolė pasaulyje!“, o Aidas paantrino: „Net rusams!“
Lankydamiesi Kiemo galerijoje ten susitikome su Boni – Lotos sese. Tą dieną buvo jos gimtadienis. Tai sužinojusi Viltautė savotiškai uždainavo „Su gimimo diena“ – „Au au au au au au“…
Didžiulė pagalba buvo Marijos ergo terapijos užsiėmimai po pietų, nuostabios mergaitės savanorės Aušrinė ir Miglė, šokio terapija su Rasa (visi vaikai labai jos laukė).
Paskutinę dieną Amelija buvo pikta. Nepavyko išsiskirti taikoje. Šeštadienį Agnė subūrė mus į mesendžerio grupę – tai dabar susiskambiname. Nutaikiusi progą paklausiau Amelijos ko buvo tada tokia pikta, ar kas nutiko? O ji juokiasi: „Vikšrą eidama pamačiau“. Sakau: “ O gal kad stovykla baigėsi? “ Amelija surinka ant visų namų: „Taaaaip!“
Gražių rudenėjančių dienų ir iki greito susitikimo,
Onutė