PARAŠYKITE MUMS vgi@kaunas.caritas.lt
PASKAMBINKITE MUMS +370 616 15723
PAAUKOK

Lobis, Mažasis Princas ir pieniška pasta

Na štai ir prašvilpė Velykų atostogų stovyklėlė. Ji buvo turininga ir linksma.
Antradienį vaikai aplankė gyvūnėlius Megoje. Grįžo laimingi. Po to rungtyniavome Santakoje. Sunkiausia buvo pasiskirstyti į dvi komandas – labai svarbu, kas su kuo… Ačiū už pagalbą mamai Vitai.

Naujiena, kad vaikai plovė pietų indus. Ledus pralaužė Jorūnė:
-Aš plausiu, nes ne kokia tinginė. Vėliau plovikų atsirasdavo daugiau negu reikia, nes virėja duodavo maišelį traškučių… Be reikalo.

Trečiadienį ir penktadienį ieškojome lobio. Agnė su Kristina laiptais lipa visada patyliukais, nes jos yra „slaptieji agentai“. Jei sutinka mane ant laiptų aš irgi turiu tyliai sliūkinti. Tuomet paklausia ar yra Viktorija. Sulaukę teigiamą asakymą sušunka: „Valio! Viktorija! Lobis!“

Dvi dienas iš eilės lankėsi savanorė, kuri gražiai piešia ant veido. Todėl atėjus pasiimti vaikų, tiksliau mergaičių (nes berniukams ši veikla pasirodė atgrasi), buvo sunku juos atpažinti. Antrą dieną visi piešė vieni kitiems ant veidų. Piešti norinčių buvo daug, bet modelių – nedaug. Čia ypatingu gerumu pasižymėjo Augustė leidusi Bernadetai ją piešti du kartus! Tuomet mergaitės prisiminė, kad Augustė yra draugiškiausia mergaitė – vis tai primindavau, kai kuri nors išstumta iš draugijos verkšlendavo, kad neturi su kuo draugauti. Dabar jau žinos, kad visada yra su kuo draugauti.
Beje, vaikai labai gražiai piešė patys. Dariukui stebėtinai pavyko iš Viktorijos padaryti tigriuką.

Taigi, visi išsidažę veidus trečiadienį keliavome į literatūros muziejų trileibusu. Vairuotojui taip patikome, jog jis mums nueinantiems dar papypseno. Muziejuje Saulė paklausė ekskursijos vedėjos ar josios vardas Fėja. Moteris atsakė, kad ne, ji tik Vilmėja. Muziejuje išmokome kaip tinkamai pirštis ir kaip įmantriai į tai atsakyti, kas pagaliau, yra meilės trikampis. Labai naudinga!

Beje, kas yra Emilis? Jam kokie septyneri ir aš jį praminiau Mažuoju Princu, kuris A. de Saint Exupery piešinyje tikrai būtų matęs ne skrybėlę, o dramblį. Ir avį dėžutėje. Vos įėjęs žvilgtelėjo pro palėpės langą ir sako: „- Aš tik ką mačiau tokį kartoninį lėktuvą nuskrendant!“ Virtuvėlėje iš Saulės maišelio styro atlaidinis saldainis. Emilis rodo į jį ir sako: „- Tokią špagą ir aš turiu.“
Muziejuje susipažinome su vaikų rašytoju Martynu Vainilaičiu. Ekskursijos vedėja kviečia atsisėsti ir pasiklausyti. „- Nekantrauju išgirsti rašytojo balsą.“ – Sako Emilis. Tačiau išgirdome tik rašytojo pasaką. Grįžtant, sunkiai grįžtant, kliūvant už kiekvienų sūpynių ir kitų įdomių daiktų susėdame prie vienos kavinės pailsėti. Emilis netikėtai paklausia Andriaus:
-Tu tiki į Dievą?
-Mhm. – Atsako Andrius.
-Aš irgi, nes kitaip netekčiau savo supergalių!

Su Andrium stipriai mėtėmės kamuoliu. Parašau truputį palaukti, nes man reikia parašyti žinutę. Tačiau jis neištveria ir kamuolys stipriai trenkia man į petį. Aš nepatenkinta pakeliu galvą.
-Aš blogas, ar ne? – Klausia nusiminęs Andrius.
Taip ir perpjauna širdį. Skubu užtikrinti, kad tikrai tikrai jis nėra blogas.

Buvo rūpestis kuo sudominti berniukus. Jiems reikia daug krepšinio ir daug kvadrato ir futbolo. Tam reikia geros vyriškos kompanijos. Gerai, kad dvi dienas buvo Daumantas, o kitą – Džiovani. Andrius Džiovani įvertino taip: „- Tas Čiulabas futbolą žaidžia ne kaip.“ Štai Džiovani vardų evoliucija: Čiuvava, Čiulabas, o dabar Deimantė jau sako Džiovana. Vis arčiau tikro vardo. O Lukui jis patinka, man rodos, kad jam smagu kalbėtis angliškai.
Džiovani valgė pietus su mumis. Ir buvo pieniška sriuba, kuri jam pasirodė besanti: „piene virta pasta.“

Ką dar veikėme su berniukais? Gaminome ginklus: katapultas ir arbaletus. Netgi šaudėmės iš mažyčių lankučių su ausų krapštukų strėlytėmis. Tokia veikla tiko net Lukui. Lengviau atsikvėpėme. Nuostabiausia, kad VISI vaikai: ir berniukai ir mergaitės VISĄ valandą išbuvo muzikos terapijoje. Lukas sakė, jog jam labai patiko.

Terapija su šuniukais irgi buvo puiki. Daumantas atsivedė Lotą ir ji vykdė terapiją be nustatytos programos.

O su mergaitėm prisidarėme vitražų, liejome akvarelę, prisimarginom margučių. Vikrotija vedė atsipalaidavimo pratimą pasitelkdama dinozaurus. Sako, kad pavyko! Atsirado vaikų, kurie mėgsta stalo žaidimus, pvz. Margiris.

Jorūnė su Bernadeta koalų veidais vakare kabojo ant vartų. Eina vyrukų grupelė.
Jorūnė: – Labas, graži diena, šilta… Tie per daug nustebę, kad ką atsakytų.
Tada Bernadeta prisimena seną pokštą ir sako man: – Gal . pinigėlių?…

Šios dvi pokštininkės turi jumoro jausmą ir būna smagu su jomis tik pajuokauti.

Margiris – išminčius. Pavyzdžiui, sako mergaitėms:
-Jūs man patinkat kaip žmonės, bet ne simpatijos.
Arba manęs klausia: – Ką jūs manote apie miesto mero Matijošaičio veiklą?
Jo nuomone, prezidentą Trumpą reiktų nuversti….

Ar mes pykomės? Taip. Kartais Katės V. ir O. buvo tampomos už ūsų, bet jos turi stiprius ūsus. Pirmą stovyklos dieną vaikų įžeidumo lygis būna fantastiškas.
Paskui viskas lėgsta. Štai vienoje nuotraukoje sėdi vieniša rožinė figūrėlė. Ji įsižeidusi. Bet neilgam. To linkiu ir mums visiems.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.