Šią savaitę labai džiaugiamės sulaukę Anos. Ji labai paaugusi ir protinga, puikiai pritapo prie kitų mergaičių.

Linksma diena Megoje, Smalsumo mieste. Ten tiek visko, kad vaikai negalėjo niekur „nusėsti“ bėgo ir bėgo nuo vienos profesijos prie kitos, nuo vienos atrakcijos prie kitos. O atidžiau paskaičius galima daug išmokti. Priėjusi stengdavausi sudominti, paskaityti vieną ar kitą dalyką. Sekėsi ne labai kaip. Linkėčiau nusivesti ten dar kartą savo vaikus ir rimčiau kartu pastudijuoti, be kompanijos.
Ar buvo smagu? Absoliučiai. Nusilaksčiusios mergaitės išmetė iš vištidės visas vištas ir antis ir ten ėmė žaisti… namus. Matas buvo vienas vyrukas mūsų tarpe, tai užsiėmė mašinėlėmis ir vienintelis išklausė visą skrydžio į kosmosą programą.
Po to valgėm arba ledus arba šerbetą ir važiavome autobusiuku į centriuką. Išgirdau kaip praktikantėms Jorūnė pasakoja apie savo tikrąją mamą, „kuri gyveno miške“. Tuomet visos mergaitės ėmė dalintis vaikų namų prisiminimais. Saulė sakėsi nieko neprisimenanti. Bernadeta su Ana dalinosi kokį maistą ten valgė, kas buvo skanu, kas ne.

Mergaitės ir net berniukai (Matas su Emiliu) toliau noriai ir uoliai plovė indus.

Apsilankė Jėzuitų gimnazijos vienuoliktokės savanorės – labai švelnios ir jos mergaitėms patiko. Ypač Augustei ir Jorūnei. Viktorija šioms savanorėms sugalvojo šaunų darbą – daryti daugybos lentelę, kuri puoš mūsų patalpų sienas, kad vaikai tiesiog bevaikštinėdami susidomėtų ir netyčiom šį tą išmoktų.

Vieną kartą Jorūnė pasakė: „Aš žinau, kodėl tėvai mus veda į šį centriuką: todėl, kad išmoktume daryti daug gražių dalykų.“ Ar galėtų tai būti ir daugybos lentelė?