Sveikinu visas mamas su Mamos diena!
Vaikai Jus visas labai myli. Štai keletas įrodymų, kad esate stebuklingos.
Vieną kartą kažką plepėjome su Auguste. Iš kalbos gavosi, kad pasakiau, jog jų mama labai protinga. Augustė sako: – Žiauriai! Mes kalbamės su Saule ką nors pašnibždom savo kamabry, durys uždarytos, o mama guli ant sofos ir viską žino ką mes kalbėjom!
Kai rudenį atėjo Agnė su Kristina paklausiau ar patinka turėti savo kambarį (nes buvo tik ką persikraustę į naujus namus). Kristina atsakė, kad taip, bet labiausiai patinka būti su mama. Paklausiau: -Kodėl? Kristina atsakė paprastai: – Nes ji – mylima.
Bernadeta irgi sako, kad jos mama – Auksė, pati geriausia, Jogailė rūpinasi, kad mama nepavargtų – paprastai kai tardavomės kas pavėžėtų mus į kokį muziejų, tai Jogailė gindavo mamą, kad jai nereikėtų.
Kas naujo šią savaitę? Mes jau gauname sočius pavakarius – antrą su daug salotų. Ačiū Aušrai už parašytą sveiko matinimosi projektą! Bijojau vaikų nenoro valgyti, bet matau, kad vis tyliau ir skaniau valgo.
Kita naujiena – grįžo savanoris prancūzas Tomas. Žaidėme žaidimus ir buvo smagu. Buvo kiek sunkiau įsijungti, bet supratome, jog kai kurie vaikai taip labai nepasitiki savimi, jog mano, kad niekad nesupras kaip žaisti, nes „mokykloje niekada neišeina.“ Kai pvz., su Agne žaidėme kartu tarsi „būtume vienas žmogus“, tada jai pradėjo patikti – norėjo žaisti ir žaisti. Nepasitikėjimas gali būti priežastis, kodėl jos bėga iš tikslinių užsiėmimų. Ne visada dėl sunkumo susikaupti.
Vėl ieškojome lobio – vaikams labai patinka. Užuominos vis įdomėja ir tikrai padeda išmokti netgi geografijos – pvz. „rakto ieškok Afrikos žemyne.“ Tai reiškia, kad kitas lapelis bus prilipes žemėlapyje…
Kadangi grįžau iš Turkijos, vaikams parvežiau mažyčių kriauklelių – nelabai tikėjausi, kad patiks toks turtas. Tačiau visai patiko. Bernadeta pasiūlė jas paversti lobiu.
Kita Viktorijos išmonė – padėti dažų, vandens, teptukų, popieriaus ir atverstą enciklopediją su planetomis ar pan. Prašom! Tapykite!
Džiovani vėl atėjo – didysis Juliaus džiaugsmas. Tik ir girdi klykaujant: Džiovani! No! Don’t! – atseit, nesupk. Bet iš tikrųjų: Džiovani! Please!
Pirmas užsienietis savanoris, kuriam kalba visai nekliūtis.
Mėgstame piknikus, nes vasara. Mokomės pinti vainikus iš pienių. Augustė vis nustebina savo širdies gerumu. Bernadeta ėjo Kauno pilies siena, kur po stogeliu. Paskui sugalvojo nulipti ir matome, kad nedrįsta, nors buvo neaukštai. Augustė tuojau tai pastebėjo ir paklausė, ar nereikia nukelti. Reikėjo.
Kitas ne toks malonus nuotykis nutiko su vaiduokliu – Anabele. Muzikos terapijos pabaigoje mergaitės sugebėjo įsijungti siaubo filmą ir kokias 3 minutes pažiūrėti. Tada rašė Anabelės vardą ir „ėjo jai pasimelsti“, kad ateitų. Taigi visos bėgiojom – mes, dičkės, kad atimtume, o mažės, kad spėtų pasikviesti Anabelę. Bet po to bijojo eiti į tualetą ir t.t. Atrodo, kad bijoti buvo ir baisu ir labai smagu.Tik įjungtas filmukas nuramino aistras…. Tai buvo ženklas kompiuteriui uždėti slaptažodį.