PARAŠYKITE MUMS vgi@kaunas.caritas.lt
PASKAMBINKITE MUMS +370 616 15723
PAAUKOK

Potrauminio streso sutrikimas ir jo priežastys

Įvykus traumuojančiam įvykiui vaiko reakcijos gali būti skirtingos. Vienokia ar kitokia trauma gali skirtingai paveikti vaikus. Vaikai gali patirti potrauminio streso reakcijas, tačiau tai dar nereiškia, kad jiems yra išsivystęs potrauminio streso sutrikimas. Potrauminio streso sutrikimas yra po traumuojančių įvykių atsiradusių tam tikrų simptomų plėtojimasis ir gilėjimas. Dažniausiai šie simptomai yra pasikartojantys įvykio išgyvenimai, žmonių ir tam tikrų situacijų nuolatinis vengimas, apatija, padidėjęs emocinis jautrumas ir baimė. Po traumos šie simptomai dažniausiai reiškiasi bent vieną mėnesį, net jei jie reiškiasi kelis mėnesius, tai dar nereiškia, kad vaikui yra potrauminio streso sutrikimas. Tačiau, jei šios reakcijos išlieka ilgiau nei kelis mėnesius reikėtų kreiptis į specialistus, kurie galėtų objektyviai įvertinti jo būklę.

Tėvai, mokytojai ir kiti šalia vaiko daug laiko praleidžiantys asmenys yra labai svarbūs dalyviai vaiko susidorojimo su sunkumais ir gijimo procese. Vaikai ne visada noriai dalinasi savo jausmais ir suaugusiems taip lengvai neatskleidžia savo minčių ir veiksmų. Todėl dažnai lieka nežinoma, kaip jie bando susidoroti su iškilusiais sunkumais. Vaikams atsiverti padeda padrasinantys pokalbiai, atviras pašnekesys, nuoširdumas, palaikymas ir svarbiausia – bet kokių kaltinimų vengimas. Suaugusieji turi akylai stebėti vaikų elgesį ir kuo tiksliau atpažinti vaiko poreikius.

Faktoriai lemiantys padidėjusią riziką patirti potrauminio streso sutrikimą

Apačioje išvardinti faktoriai nulemia traumuojančio įvykio poveikį vaikui. Jie parodo, kokios aplinkybės padidina riziką patirti ilgalaikius sunkumus.

Poveikio lygis

Poveikio lygis yra laipsnis, kuriuo vaikas buvo įtrauktas į traumuojantį įvykį. Kuo didesnis poveikio lygis, tuo didesnė rizika patirti ilgalaikius sunkumus. Tokios patirtys kaip pačio vaiko sužalojimas, pavojaus iškilimas jo saugumui, tėvų mirtis yra priskiriamos prie didelio poveikio lygio. Netgi gyvūno mirtis arba praradimas gali turėti stiprų poveikį. Stiprų neigiamą poveikį vaikui gali padaryti taip pat namų, daiktų, mokyklos praradimas. Kai traumuojantis įvykis yra plačiai nušviestas medijose/televizijoje reikėtų akylai stebėti, kokį poveikį tai daro jūsų vaikui. Per ne lyg didelis poveikis gali sukelti potrauminio streso sutrikimą, kitais atvejais, potrauminiai sumptomai gali visiškai neatsirasti. Tokia reakcija gali pasireikšti, kai vaikui įvykis ar vaizdinys yra visiškai nesuprantamas. Jei traumuojančio įvykio metu mirė artimas šeimos narys reikėtų kreiptis į specialistą, kuris išmano vaikų gedėjimo specifiką.

Vaiko ir šeimos prieštrauminės patirtys

Vaiko reakcija į traumą priklauso ir nuo ankstesnių gyvenimo įvykių. Jei vaikas jau yra anksčiau patyręs kitą netektį ar traumą, prisiminimai apie tą įvykį gali susijungti su nauja traumuojančia patirtimi. Šios susijungusios patirtys gali viršyti vaiko gebėjimą susidoroti su iškilusiais sunkumais ir trukdyti. Tokie stresoriai, kaip materialiniai sunkumai, tėvų skyrybos, tėvų darbo praradimas, brolio ar sesers gimimas, smurtas šeimoje ar pasikeitimai mokykloje yra vaikui riziką keliantys faktoriai. Elgesio mokykloje problemos (pvz.: hiperaktyvumas, drovumas, uždarumas ir etc.) taip pat gali trukdyti susidoroti su trauma. Tačiau, jei vaikas buvo hiperaktyvus, drovus ar užsidaręs prieš traumą ir šis elgesys nepasikeičia, jis neturėtų būti siejamas su trauma (ar tai nėra savaime aišku?).

Palaikymo sistema

Palaikymo sistema teikiama vaikui yra ypač svarbi jo gijimo procesui. Jei tėvai nėra pajėgūs susidoroti su traumuojančių įvykių sukeltais sunkumais arba turi kitų neišspręstų problemų, vaikas patenka į didelę riziką patirti didesnius sunkumus. Kitoms palaikymo sistemoms gali būti priskirtos mokykla, giminės ir draugai. Šių sistemų nariai turi akylai stebėti ar vaikas nėra labiau užsidaręs arba daugiau laiko praleidžia vienas. Jei vaikas neturi palaikančių žmonių, su kuriais gali pasidalinti savo jausmais ir mintimis (atsitiktinai ar pasirinkus) didėja potrauminio streso sutrikimo rizika.

Susidorojimo su problema / trauma gebėjimai

Jei žinote, kaip vaikas gebėjo susidoroti su praeities sunkumais, galite nuspėti, kaip jis susidoros su dabartine ir ateities traumomis. Ekspertai ištyrė, kad susidorojimo metodai tokie kaip buvimas pasyviam (tikėjimas, kad nieko nedarymas yra vienintelis pasirinkimas, nes daugiau niekas nepadės) arba faktų neigimas (norint, kad blogi įvykiai nebūtų atsitikę arba tikėjimas, kad jie iš viso neegzistuoja) yra neefektyvūs norint įveikti problemas. Vaikai, kurie atsiriboja nuo dalyvavimo veiklose ar pratimų atlikimo, kurie gali priminti traumą taip pat patenka į rizikos grupę. Vengiant naujų būdų kaip susitvarkyti su problema, jie nesuteikia sau galimybės išmokti efektyvių problemų sprendimo ir susidorojimo su jomis strategijų.
Jei pyktis, panika, nerimas kamuoja jūsų vaiką arba pastebite kitas neigiamas potraumines reakcijas, patariame kreiptis į psichologą arba terapeutą.

Parengė Viktorija Bendaravičiūtė-Kalinauskienė

Remtasi Ph.D. Robin H. Gurwitch, M. Ed. Anne K. Messenbaugh, Dr. Daniel J. Siegel ir Dr. Tina Payne Bryson.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.