Šiais metais turėjau ypatingą patirtį – padėjau mamai pasirūpinti tik ką gimusiu kūdikiu. Žinau, kad tai visai žemiška ir paprasta visų mamų ir tėčių patirtis. Glumino tas sukrečiantis bejėgiškumas ir mažumas – jo akivaizdoje pamiršti visas savo problemas – dideles ir mažas – telieka vienintelis rūpestis, kad mažylis būtų laimingas. Dar labiau stebino šio mažučio žmogaus, sveriančio ne daugiau nei mūsų katinas, puiki santykio su žmonėmis nuovoka. Jis buvo tik ką užmigęs ir paguldytas į perregimą lovytę, kai į palatą atėjo slaugytoja ir pediatras, kurie nelaukdami kol jis nubus paėmė, išrengė ir atliko apžiūrą. Vaikas klykė, kiek pajėgė. Jo mažas smakriukas purtėsi aukštyn, žemyn – širdį veriantis bejėgiškumo ir streso paveikslas. Bet vos švelniai pakalbinus ir palietus nurimo taip greitai, lyg kas mygtuką būtų paspaudęs.
Šis vaizdas man kalbėjo apie žmogaus dalią – gyvybiškai svarbų meilės, artumo ir švelnumo poreikį ir kartu pasaulio atšiaurumą, visų šių dalykų stygių. Matydama tą drebantį smakriuką, liesas rankytes ir kojytes susimąsčiau apie vaikus, su kuriais kasdien susiduriu Kauno arkivyskupijos Caritas programoje, Vaiko gerovės institute. Jie visi patyrė daugiau nei iš miegų prikėlusią slaugytojos apžiūrą, nes dėl vienokių ar kitokių priežasčių anksti patyrė institucinę globą. Dabar jie yra įvaikinti arba globojami – yra mylimi ir saugūs. Saugūs? Tik ne savo viduje! John Bowlby ir Mary Ainsworth atlikti tyrimai parodė, kad pirmaisiais 12 mėnesių santykis su suaugusiuoju, dažniausiai su mama, padeda pamatą visam žmogaus gyvenimui. Galima sakyti, kad nuo pradėjimo momento iki trijų metų vaikui „įkraunama“ laimės ir pasitikėjimo baterija. Mamos emocinis prieinamumas, tinkamas vaikelio poreikių atliepimas vaikui siunčia žinutę, kad jis yra brangus ir mylimas, kad pasaulis nėra baisi vieta. Toks vaikas su pasitikėjimu eina jo pasitikti ir pamažu išmoksta pats pasirūpinti savo poreikiais. Užaugęs ji ar jis mokės kurti ir palaikyti santykius. Kadangi jo/s smegenys gavo pakankamai stimuliacijos, greičiausiai nesunkiai susidoros su akademiniais uždaviniais. O kas jei prie kūdikio buvo ilgai neprieinama kai jis verkė ir jo pamatiniai poreikiai nebuvo tenkinami arba nenuosekliai tenkinami? Taip atsitinka vaikams, kurie anksti atsidūrė institucijose. Ištirta (vargšės beždžionėlės!), kad kūdikio izoliacija yra žalingesnė nei anksti patirtas smurtinis elgesys. Buvo atliktas tyrimas Rumunijos kūdikių namuose su 8 mėnesius ten praleidusiais mažyliais – jie visi buvo mažesni už vaikus augusius namuose – jų netgi smegenys buvo mažesnės.
Žaviuosi šitais vaikais, nes jie išgyveno – kokia stiprybė! Kita vertus, jie išvystė tam tikrus išgyenimo mechanizmus. Kadangi jų smegenys yra nuolat užlietos streso hormono – kortizolio, jie kovoja už savo išlikimą kiekvienam gyvam padarui būdingais metodais: bėk, kovok, sustink. Ilgainiui jie išmosta užsisklęsti, tampa pikti, manipuliuojantys, kontroliuojantys, įžūlūs, sunkiai sutelkiantys dėmesį ir dėl to kenčia jų akademiniai pasiekimai. Kuo daugiau laiko vaikas praleidžia be konkretaus ryšio su saugiu suaugusiuoju, tuo didesnė žala. Atsiranda pakitimai ląstelių, fiziologiniame lygmenyje. Ir visa tai nepasitaiso vos įsivaikinus ar ėmus globoti. Naujos patirtys lėtai keičia senas baimingąsias. Mūsų smegenys išlieka plastiškos visą gyvenimą todėl tikrai viską galima keisti, bet tai nenutinka per kelis mėnesius. Todėl tėveliai, kuriuos sutinku savo darbe man yra vieni geriausių ir kilniausių žmonių, kuriuos pažįstu. Kiekvienas mes nešame savo kryžių, o jie paėmė ne savo, o Jėzaus kryžių – kažkieno nuodėmės ar varganumo sužalotus vaikus ir su meile jį neša. Jie nusipelno ir jiems reikia visokeriopos paramos, nes šis uždavinys pranoksta vieno ar dviejų žmonių jėgas. Reikia žinių, nes visų pirma reikia suprasti kodėl vaikas vienaip ar kitaip elgiasi ir kaip padėti tokiam vaikui gyti, reikia specialistų pagalbos, turėti valandėlių sau. Dėl to Kauno arkivyskupijos Carite ir atsirado „Vaiko gerovės institutas“ tarnaujantis tiek įtėviams ir globėjams, tiek jų tėvams. Instituto vaikų programa „Angelų palėpė“ kasdien laukia po pamokų, kur juos pasitinka savanoriai ir tam pasirengę darbuotojai. Čia jie ruošia pamokas, žaidžia, dalyvauja meno ir judesio terapijose. Kai kurios terapijos vyksta tėvams ir vaikams kartu. Moksleivių atostogų metu vyksta stovyklėlės – taip globėjai ir įtėviai gali ramiai išeiti į darbą ar turėti laiko sau. Tėvams skirta kita programa: tėvų refleksijos grupė ir filmų terapija į kurią reguliariai renkasi globėjai ir įtėviai padėti vieni kitiems spręsti problemas susijusiais su vaikų auklėjimu, pastiprinti vienas kitą ir palaikyti viltį, kuri tikrai yra – KIEKVIENAS VAIKAS gali išgyti.
Ona Vitkauskaitė