PARAŠYKITE MUMS vgi@kaunas.caritas.lt
PASKAMBINKITE MUMS +370 616 15723
PAAUKOK

Ketvirtadienis, paskutinioji diena.

Po ilgų pykimųsi ir taikymosi dramų pagaliau išėjome ant Jėzuitų vienuolyno stogo, bandėme atpažinti pastatus esančius ten, žemai. Išmokome, kad seniausi Kauno pastatai turi juodų plytų ornamentus. Bent jau Saulė tai tikrai įsiminė. Ant stogo netikėtai sutikome grynu oru kvėpuojantį senelį jėzuitą Gediminą Kijauską. Didesnę gyvenimo dalį jis praleido Amerikoje, kur jį buvo nubloškęs karas.

-Iš kur šitiek angelėlių? – Klausia jis.
-Iš stovyklėlės.
-Aš negaliu atsidžiaugti, kad čia šitiek angelėlių.

Prieina kunigas prie Jorūnės ir klausia:
-Kodėl tave taip myli?
Atbėga Bernadeta, Saulė. Visų klausia to paties.
Jorūnė nutuokia, kad klausia apie Dievą ir sako:
-Nes aš Dievo vaikelis.
Tačiau senukas vėl to paties klausia ir klausia.
Jorūnė susinervina ir sušunka:
-Nes aš – Dievo vaikas!
Tada jis irgi vos vos susinervina ir sako:
– Tu taip skubiai atsakei! Kai pradėsi galvoti apie tai ką sakai, pamatysi, kaip ims keistis tavo gyvenimas. Tu net neįsivaizduoji. Ims keistis tavo ir tavo tėvelių gyvenimas…

Mergaitėms bandant lipti terasoje vertikalia siena ilgai aiškino, kaip tai pavojinga ir išmokė patarlę: atsarga gėdos nedaro. “ – Štai trys žodžiai: Atsarga… gėdos… nedaro.“ – ir lanksto pirštus su kiekvienu žodžiu. Taip keletą kartų. Rodo, kaip gali plyšyje tarp lentų gali įstrigti pirščiukas ir aimanuoja, tarsi jau būtų įstrigęs ir nulūžęs. Vaikai juokiasi. Paklauskit vaikų, garantuoju, kad prisimena šitą patarlę.

Po to paprašiau mus palaiminti. Tėvas pasakė, kad mes vieni kitus palaiminsime. Susikibome rankomis.
-Kas palaikys mano kepurytę?
Matas palaikė.
Tuomet jis pakvietė visus padaryti jam kryžiuką ant kaktos. Gaila, nespėjau kitų nufotografuoti. Atsisveikinant palinkėjo vaikams eiti meilės keliu.

Puikus nuotykis!

Po to užėjome į Šv. Jurgio bažnyčią. Ten dailės moksleiviai sėdėjo ir piešė. Mūsų vaikai juos tikra to žodžio prasme užgriuvo. Prie vieno berniuko pristoję aiškinosi ar jis berniukas ar mergaitė. Sužinojo, kad berniukas.

Vėl netikėtas susitikimas su Lota ir Skomantu. Lota griuvo aukštielninka vos vaikus pamačiusi: kutinėkite mane visais 70 pirščiukų!

Beveik puiki stovyklos pabaiga. Kodėl beveik? Nes trejetą kartų neišengėme susipykimų. Tačiau visi gavo po ženklelį, dažniausiai su išmintimi susijusį: „I had a brilliant idea!“, nes genealių sumanymų jiems tikrai netrūko. Mano ar Viktorijos minčiai visada atsiranda alternatyvų. Tai atspindi Bernadetos klausimas: „Ir kodėl mes turėtume viską daryti pagal jūsų skonį?“

Atsisveikino vaikai (mes dar ne) su praktikantėm Greta ir Gintare. Jos pavaišino vaikus tortu. Iki susitikimo rudenį!

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.