Visi tėvai žino ir yra patyrę, kad vaikų auklėjimas yra ilgas, sudėtingas ir jėgų reikalaujantis procesas. Įtėviams/globėjams šis procesas gali būti komplikuotas ir reikalaujantis ypač daug energijos. Jiems tenka užduotis ne tik auginti, auklėti ir šviesti vaikus, bet ir spręsti jų trauminių patirčių pasekmes. Įvaikinti/globojami vaikai dažnai yra patyrę apleistumą, smurtą, patyčias, didelę baimę dėl savo nesaugumo. Naujiems tėvams naujose šeimose šios traumuojančios patirtys trukdo pamatyti patį vaiką, jo tikrąjį charakterį, jo gerąsias puses. Dėl patiriamo streso ir įtampos įtėviai/globėjai gali pasirinkti kraštutinius auklėjimo būdus: griežtas bausmes arba nuolaidžiavimą, lepinimą. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokią įtaką psichologines traumas patyrusiam vaikui daro perdėtas nuolaidžiavimas ir griežtos bausmės.

Kartais nuolaidžiaujame vaikams, norėdami užmegzti ryšį. Manome, kad nuolaidžiavimas nuramins vaiką, padės suvaldyti situaciją. O gal neatlaikome emocinio krūvio ir tiesiog viską paleidžiame. Kaip bus taip bus. Tačiau jei nuolaidžiavimas išauga į aiškių ribų neturėjimą, tai gali pakenkti.

Vaikams, kurie savo kūdikystėje patyrė apleistumą, dažnai sunku suvokti ribas. Tuo metu, kai formavosi jų įgūdis nustatyti ribas, šalia nebuvo saugaus suaugusio, kuris padėtų įsisavinti, kur baigiasi saugios ribos. Iš tikrųjų vaikas neturėdamas aiškių ribų jaučiasi nesaugus ir patiria stresą. Ribos padeda pajusti apibrėžtumą jų gyvenime, kurio įvaikintiems, globojamiems vaikams daugiau ar mažiau priklausomai nuo gyvenimo patirties kūdikystėje ir vaikystėje trūko.  

Todėl jie patys dažnai imasi lyderio pozicijos ir neleidžia suaugusiajam vadovauti. Pasak dakterės Karyn B. Purvis ir David R. Cross („Ryšys su vaiku“) tokiu atveju vaikui reikėtų tiesiai pasakyti, kad vadovauti turi suaugusieji ir jų reikia klausyti. Tokiais žodžiais mes perduodame žinią, kad vaikui nereikia būti atsakingam pačiam už save ir aplinkinius, taip siekiame, kad vaikai jaustųsi saugūs ir pradėtų pasitikėti suaugusiuoju, perduotų dalį atsakomybės jam, nes pačiam pasirūpinti savimi vaikui yra psichologiškai per sunku.

Vaikams, kurie dėl psichologinių traumų nori kontroliuoti situaciją, yra sunku priimti suaugusiojo lyderiystę. Dėl apleistumo, dėl biologinių tėvų negebėjimo rūpintis, įvaikinti/globojami vaikai išmoksta pasikliauti tik savimi. Tokiems vaikams per didelis nuolaidžiavimas nepadeda įgyti reikiamų įgūdžių, nepadeda pasijusti saugiu ir išmokti pasirinkti alternatyvą blogam elgesiui. Kai kurie suaugusieji dėl savo pačių patirčių nenori būti griežtais (pvz.: nenori būti tokiais griežtais, kokie buvo jo/jos tėvai). Tačiau nereikėtų pamiršti, kad galima išlikti lyderiu, ryštingu suaugusiuoju valdančiu situaciją, kuris gerbia, bet tuo pačiu nustato ribą ir palaiko tvarką.

Vaiko užgaida ar poreikis?

Dažnai vaikai užsispiria dėl vieno ar kito dalyko. Tuomet reikėtų išsiaiškinti ar tai yra vaiko poreikis, ar tik užgaida. Nuo to priklauso kokia turėtų būti suaugusiojo reakcija. Net ir užgaida yra puiki galimybė vaiką mokyti derėtis. Ir vis dėlto kartais reikia pasakyti žodį „ne“. Vaikas turi išmokti priimti žodį „ne“, nors tai ir sukelia jam stresą ir nemalonias emocijas.

Tačiau jei vaikas neramus, užsispiria arba yra piktas, nes yra nepatenkintas jo poreikis (pvz.: jam reikia švelnumo, jis yra alkanas ar ištroškęs, jaučiasi nesvarbus ar neišklausytas, pavargęs ir pan.) tuomet reikėtų tiesiog patenkintį šį poreikį. Kartais poreikį sunku nustatyti, nes vaikai dar nemoka aiškiai suvokti, ko jie nori ir ko trūksta, todėl nesugeba ir išreikšti tai žodžiais. Štai šioje vietoje turėtume į pagalbą ateiti mes, suaugusieji, kurie stengiasi suprasti, kas iššaukė netinkamą elgesį ir koks jūsų elgesys šiuo metu padėtų išeiti iš tokios vaiko būsenos.

Per griežtos ribos

Iš kitos pusės kartais tėvai imasi drausminančių pasekmių, nes su nuobaudomis ir bausmėmis užaugo didžioji lietuvių dalis. Todėl jų griebiamasi pirmiausia. Tačiau reikėtų užduoti sau klausimus ar ši pasekmė yra tikrai susijusi su vaiko elgesiu? (Pvz.:kai už muštynes atimamas telefonas, už keiksmus liepiama eiti į savo kambrį) Ar tokia pasekmė padės vaikui išmokti, tai ko jūs norite jo išmokyti? Ar ji tikrai pakoreguos jo elgesį? Ar ši bausmė neatitolins jūsų nuo vaiko ir nesukels jam bejėgiškumo jausmo, nenumuš savivertės?

Dažnai traumas patyrusiems vaikams tradicinės, griežtos auklėjimo piemonės netinka, jos ne tik nepadeda pasiekti norimo rezultato, bet tik dar labiau pablogina situaciją. Dažnai tradicinis auklėjimas yra pagrįstas baime ir pažeminimu, kurie tik dar labiau kelia streso lygį jau ir taip iš toksinio streso gniaužtų besivaduojantiems vaikams. Auklėdami mes, suaugusieji turime parodyti kaip išspręsti problemą, kaip derėtis dėl savo poreikių, nuomonės, norų, kaip tinkamai išeiti iš nemalonios situacijos tiek jums, tiek jūsų vaikui. Toks mokymas ne tik bus malonesnis ir labiau pagrįstas, bet ir ateityje labai naudingas pačiam vaikui, nes padės išmokti reikiamus įgūdžius.

Dažnai suaugusieji mano, kad sukeldami gėdos jausmą vaikui, jie daro gera ir pamažu atpratina vaiką nuo netinkamo elgesio, tačiau keliamas gėdos jausmas kartu pridaro daug žalos, nes verčia jausti gėdą ne dėl padaryto netinkamo veiksmo, o gėdytis savęs iš esmės. Taip tik mažinama savivertė, auginama baimė ir ateityje užkertami daugybė kelių. Todėl prieš imantis auklėjamųjų priemonių reikėtų gerai pagalvoti, kokius padarinius jos paliks ir ko iš jų išmoks auganti asmenybė.

Kita problema yra tai, kad įtėviai/globėjai patiria spaudimą iš aplinkinių giminių, draugų, nes matydami netinkamą, kartais nevaldomą įvaikintų/globojamų vaikų elgesį aplinkiniai gali manyti, kad tai yra lepinimo, per mažos drausmės pasekmė.

Tačiau tam, kad suprastume tokio elgesio priežastis pirma reikia žinių, ko šie vaikai neturėjo ir ką jie prarado pirmaisiais savo gyvenimo metais. Reikia turėti omenyje, kad šie vaikai neturėjo tokių pačių galimybių tobulėti, vystytis, formuotis kokias turi vaikai augantys šeimose. Institucionalizacija, atskyrimas, smurtas ar tinkamo pavyzdžio, saugaus suaugusiojo neturėjimas šalia lemia kitokį smegenų vystymąsi. Tai reiškia, kad vaikas greičiausiai neturėjo galimybės išmokti moralinių normų, gebėjimo mokytis, saugaus prieraišumo, emocijų valdymo ir kt.

 Žinoma kiekvieno vaiko istorija ir gebėjimai skiriasi, tačiau pastebimos panašios tendencijos. Institucijoje ar konfliktiškoje šeimoje augantis vaikas nepatiria saugumo jausmo, nejaučia, kad šalia yra suaugęs žmogus, kuris yra saugus ir gali juo pasirūpinti. Todėl šie vaikai gyvena nuolatiniame strese, kuris trukdo jiems augti, vystytis ir tobulėti. Nuolatinė baimė lydi tokio vaiko kasdienybę. Tai žinant lengva suprasti, kodėl psichologines traumas patyrusiam vaikui sunku jaukiai jaustis santykyje su kitu, kodėl jis taip lengvai pasiduoda panikai ir pykčiui.

Kiekvieno žmogaus savireguliacijos mechanizmas pradeda vystytis jau kūdikystės metu. Savireguliacija susiformuoja dėl išorinės reguliacijos, kitaip sakant, tėvai padeda kūdikui save reguliuoti ir patenkiti savo poreikius. Jie padeda tol kol pats vaikas išmoksta save nuraminti, susitvardyti, priimti iššūkius. Jei tokių tėvų nėra šalia savireguliacijos mechanizmas tinkamai nesusifomuoja. Todėl įtėviai/globėjai turi padėti atgauti pusiausvyrą, išmokti save reguliuoti ir išmokyti, kaip reikia nurimti.

Įtėviai/ globėjai deda labai daug energijos bandydami ištaisyti kitų visuomenės narių padarytas traumas vaikams. Jie mažina sužeistų ir paliktų vaikų skaičių. Tai yra milžiniškas darbas, kuris reikalauja daug palaikymo, supratingumo, pagalbos iš aplinkinių, esančių šalia šeimos. Padarytos auklėjimo klaidos yra pamokos rodančios, kuria linkme eiti. Jas reikia branginti ir priimti. Svarbu ne tik nekaltinti savęs, kad suklydote, bet ir pripažinti savo klaidą, pailsėti, pasikrauti naujos energijos ir pradėti dar kartą, ir dar kartą ir dar kartą. 

Viktorija Bendaravičiūtė-Kalinauskienė

Remtasi:
Karyn B. Purvis ir David R. Cross „Ryšys su vaiku”