Per šį laikotarpį, kai savanoriavau „Vaiko Gerovės Institute“, Caritas programoje Kaune, „po savo sparnu“ turėjau vaikus nuo 6 iki 16 metų. Daugelis jų atsidūrė Lietuvoje dėl Ukrainoje vykstančio karo, kiti yra lietuviai vaikai, kurie yra našlaičiai arba įvaikinti, arba kilę iš disfunkcinių šeimų. Beveik visi vaikai susiduria su socialiniais ir ekonominiais iššūkiais savo aplinkoje, tačiau kai kurie gyvena blogesnėmis sąlygomis nei kiti.

Šie vaikai mano akyse yra laimės įrodymas; jie turi tik tai, kas būtina, tačiau džiaugiasi kiekviena smulkmena, kuri jiems suteikiama. Saldainis, nuoširdus apkabinimas, akimirka žaidžiant gaudynes parke, šypsena, komplimentas – visos šios smulkmenos jiems yra lobiai.

Per savo patirtį (ESC) savanoriavimo projekte, buvau mokytoja ir tuo pačiu mokinė. Visada stengiausi pasinaudoti galimybėmis mokytis iš vaikų. Kai kurie dalykai, kurių jie mane išmokė, yra origami, lietuviški žodžiai ir jų pataisymai, kai bandau kalbėti jų kalba, jų šalių istoriniai įvykiai ir rekomendacijos, ką daryti būnant Kaune!

Instituto paaugliai man padėjo versti jaunesniems vaikams ir suteikė informacijos apie organizaciją ir miestą. Jie taip pat dalyvavo kai kuriose mano veiklose, norėdami padėti jaunesniems vaikams suprasti mano pateiktas instrukcijas. Daugiau jaučiausi, kad kasdien susitinku su jaunesniais draugais, o ne su mokiniais, ir tai buvo labai artima ir stipri jausena. Man svarbu, kad mano mokiniai matytų mane kaip draugę ir lygią sau. Taip mes kuriame pasitikėjimą.

Didžiausias iššūkis man savanoriaujant buvo kalbos barjeras. Centre yra vaikų, kurie kalba tik ukrainietiškai, ir tai tapo kliūtimi geriau pažinti šiuos vaikus ne tik man, bet ir visiems suaugusiems nariams, kurie kalba tik angliškai arba lietuviškai.

Deja, dėl šios priežasties niekada negalėjau turėti tam tikrų vaikų savo komandoje, kai reikėjo suskirstyti juos į komandas. Vaikų, kurie kalba tik ukrainietiškai, negalėjau mokyti ar žaisti su jais be kolegos ar darbuotojo, kuris galėtų suprasti angliškai ir išversti ukrainietiškai. Lietuvių vaikai galėjo bendrauti angliškai – gal ne tobulai, bet jie sugebėjo užmegzti pokalbį ir labai stengėsi su manimi kalbėtis bei praktikuotis. Dėl to, netyčia, užmezgiau ryšius ir geriau pažinau kai kuriuos vaikus daugiau nei kitus, nes bendravimas yra pagrindinis būdas pažinti mokinį ir jo emocijas. Tačiau ukrainiečių vaikai niekada nesiliovė manęs apkabinti ir norėti žaisti su manimi žaidimų, kuriems nereikia žodinės komunikacijos. Taigi, jaučiu, kad tapome komanda, nors ir be daug kalbų!

Man ši ESC patirtis buvo socialinis eksperimentas, žvelgiant į tai iš mokytojo perspektyvos. Galiu pastebėti, kaip vaikai prisitaiko prie naujų sąlygų, kai kurie turėjo pakeisti šalį per vieną dieną ir susidurti su sunkumais mokytis naujos kalbos (šiuo atveju lietuvių). Centre vaikai nesidrovi parodyti, kad jiems reikia daugiau meilės nei kitiems vaikams. Man tai atrodo labai ypatinga, nes jausmų ir poreikių išreiškimas šiandien yra labai svarbus; gyvename pasaulyje, kuriame dauguma žmonių neatskleidžia savo jausmų sveikais būdais arba juos slopina, kas galiausiai tampa netoleruotina.

Akivaizdu, kad turime naudoti kitokius edukacinius metodus nei įprastoje mokykloje ar dienos centre. Negalėjau nepastebėti skirtingų švietimo sistemų ir klausinėti vaikų, ką jie mokosi mokykloje ir kaip tai jiems pateikiama; mintyse lyginau Graikijos/Kipro, Lietuvos ir Ukrainos sistemas. Džiaugiuosi matydama, kad iš bendro pastebėjimo Ukrainos ir Lietuvos tėvai žino, kaip nustatyti ribas savo vaikams, ir tai ryškiai kontrastuoja su Viduržemio jūros regiono tėvais. Instituto vaikai dabar yra kilę iš skirtingų socialinių klasių, tačiau tai netrukdo jiems kartu žaisti ir leisti laiką!

Kalbant apie vaikų amžiaus skirtumą – dešimties metų tarpas. Šis faktas turi įtakos veiklų pasirinkimui ir jų įgyvendinimo būdams. Kiekvieno vaiko poreikiai ir interesai skiriasi. Veiklos, kurias jiems pristatinėjau, ir mokymo metodika taip pat buvo skirtingos, priklausomai nuo jų amžiaus ir brandos. Daugumai jaučiausi kaip vyresnė sesuo, padedanti jiems, duodanti patarimus net ir asmeniniais klausimais.

Dėl centro organizuotų ekskursijų turėjau galimybę aplankyti naujas vietas, mėgautis gamta ir pamatyti įdomias vietas kartu su vaikais. Centre jie taip pat organizuoja daug Meistriškumo pamokų ar Talentų dienų! Kiekvieną savaitę vienas ar keli vaikai turi galimybę mokyti ar parodyti kažką svarbaus kitiems vaikams. Tai labai padeda ugdyti jaunųjų mokinių pasitikėjimą savimi, didina jų savivertę, kuria stiprius pamatus su kitais vaikais dalinantis tuo, ką jie mėgsta. Tuo pačiu metu matau, kad tai padeda ugdyti jų socialinius įgūdžius, mokantis vieni iš kitų ir praplečiant savo žinias bendraamžių dėka. Man pasisekė dalyvauti keliose jų meistriškumo pamokose ir mokytis iš jų, stebėdama, kaip jie susidomi ir gražiai elgiasi, kai mokosi jiems įdomių dalykų.

Tarp savanorių ir darbuotojų vyko įdomios diskusijos ir pastebėjimai, tokie kaip:
a) Kaip mokoma kiekvienoje šalyje?
b) Kaip yra kreipiamas dėmesys į veiklą ir kokia yra jos metodika?
c) Idėjų apsikeitimas, pagrįstas kiekvieno patirtimi.
Tačiau vertimas dažnai buvo reikalingas ne tik būnant su vaikais, bet ir su kai kuriais darbuotojais bei savanoriais, kai buvome kartu vienoje vietoje. Mūsų kilmės šalys šiuo laikotarpiu buvo šios: Lietuva, Kipras, Ukraina, Afrika ir Turkija. Gaila, kad dėl šio kalbos barjero neturėjome galimybės geriau pažinti vieni kitų; tačiau bet kokiu atveju buvo malonu dirbti kartu!

Savanorė: Agata Jasmine Varnavides, Kipras, 2024.